Lapkričio ARTUMA: Ar tikrai noriu regėti Dievą veidas į veidą
Lapkričio mėnuo, kaip rašoma laiške „Artumos“ skaitytojams, „neatsiejamai asocijuojasi
su kapinėmis, žvakelėmis ir kažkokiomis slaptomis mintimis žvarbioje tamsoje“. Tad
ar ne pats metas, šio laiško bei kitų straipsnių žodžiais tariant, garsiai pasikalbėti:
tai į kur mes vis dėlto einame, tai kaip viskas bus ten, Dievuje, kai regėsime Jį
Veidas į veidą? O kita vertus, ar tikrai to trokštame?..
Jei dangus yra didžioji
mūsų svajonė, tai ją gražiausiai nusako žurnale kalbinami vaikai – kaip nuostabiai
jie suvokia dangų: jis labai didelis, ten vietos visiems pakanka, viskas ten labai
gerai, ten žmonės tiesiog būna kartu...
Bet mes, gaila, jau ne vaikai, ir mūsų
mintys – ar jos kada kyla taip aukštai? Psichologė Zita, savo įžvalgomis atsiliepianti
į kiekvieną „Artumos“ temą, sako, kad dažniausiai ne apie dangų svajojam, kai galvojam
apie mirtį, – „mirties baimė yra ta nematoma ašis, apie kurią sukasi daugelio žmonių
gyvenimas“. Pasak psichologės, mirties baimė gali būti labai stipri, dėl jos kartais
kyla didelių psichologinių problemų –gali net tekti kreiptis psichologinės pagalbos.
O ir ši pagalba, regis, neįmanoma be žmogaus žvilgsnio į egzistencinius klausimus
– ne tik į santykį su savo Kūrėju, bet ir į savo realų gyvenimą: „Mirtis moko gyvenimo“,
– tiksliai apibendrina šio straipsnio paantraštė.
Naujosios popiežiaus enciklikos
Lumen fidei ištrauka „Artumoje“ byloja: tikėjimo šviesa, kurioje galime kitaip pažvelgti
į savo šeimas, tarpusavio santykius, apšviečia visą krikščionio gyvenimą, taigi ir
– anapusinį. Ir šiame gyvenime, kaip rašo „Artumos“ redakcijos kapelionas kunigas
Artūras, mirtis krikščionims yra ne taškas, o tik kablelis.
Ir vis dėlto savo
straipsniuose žurnalo autoriai svarsto ir dalijasi – tai kaip ten viskas bus? Jie
sako – pasiekti dangų įmanoma, bet nepamiršta pridurti: mirtis kaip meilė – ji vis
tiek išliks slėpinys. Svarbiausia – trokšti Dangaus karalystės, ir jos norėti jau
čia, žemėje, kaip kad norėjo ir dėl jos dirbo palaimintasis Jurgis Matulaitis – ir
šiame numeryje „Artumos“ skaitytojai galės pasidžiaugti dar keliais atverstais jo
Užrašų puslapiais.
Neįmanoma krikščioniškai kalbėti apie mirtį, neatimant iliuzijų
iš tų, kurie puoselėja reinkarnacijų ar pan. lūkesčius. „Artuma“ nedviprasmiškai teigia:
esame sukurti ne daugybei gyvenimų žemėje, bet vienam ir amžinam gyvenimui. O jame
laukia susitikimas su Dievu Veidas į veidą – ir tai bus nuostabiausias, didingiausias
įvykis mūsų egzistencijoje!
Galimybę išvysti Dievo veidą šiek tiek ankstėliau,
gal net šiandien – kai sutiksime varguolį, primena Lietuvos Caritas!
Trys numerio
straipsniai – apie tuos, kuriems, kaip manome, dangus vis dėlto yra arčiausia... Tai
apie vienuolius – tobulos meilės pavyzdžius Bažnyčios Mokyme ir... savo kaimynystėje.
Apie šv. Teresę Avilietę, savo mirties valandą tarusią: „laikas mums pasimatyti“.
Ir autentiški penkių jaunų kunigų liudijimai apie kunigystę kaime: kas tai – bausmė,
kančia ar... galimybė?
Tepalies skaitytojo širdį ir protą ir kur kas „žemiškesnės“
lapkričio „Artumos“ publikacijos. Čia rašoma apie demokratijos, valdžios centralizacijos
ir biurokratijos pavojus šeimos institutui, raginama aktyviau – įstatymais bei maldomis
– ginti negimusią gyvybę, rūpintis gera tėvyste, patariama, kaip auklėti judriuosius
berniukus (pasirodo, jiems muštis reikia!), atsakoma į klausimus, kaip tinkamai krikščioniškai
palaidoti mirusiuosius ir pasimelsti už juos.
„Bažnyčios pulsą“ bandoma užčiuopti
jos įvykių kronikose – juk įdomu, ką šiandien veikia popiežius ir jo bendradarbiai,
kuo alsuoja Bažnyčia Lietuvoje.
Andrejaus Rubliovo Kristaus Gelbėtojo, Viešpaties
Veido ikona „Artumos“ viršelyje genialiai apibendrina ir šio numerio temą, ir primena
besibaigiančius Tikėjimo metus. Juk jų pabaiga – tai ne pabaiga mūsų tikėjimui. Popiežius
Pranciškus minėtąją encikliką užbaigiančioje maldoje primena: tikėjimo šviesos turėsime
prašyti iki tol, kol ateis diena be pabaigos... O tuo tarpu – paskaitykime „Artumą“,
kad dar arčiau žmonių ir Dievo nugyventume šį lapkritį!