Jau dvejus metus Sirijoje besitęsiantis ginkluotas konfliktas tarp valdančiojo režimo
ir įvairių sukilėlių grupuočių, vidinių ar atvykusių iš svetur, nusinešė tūkstančius
žmonių gyvybių. Tačiau dar kita pilietinio karo nulemta problema yra pabėgėlių srautai.
Šimtai tūkstančių žmonių persikėlė šalies viduje ar išvyko iš Sirijos, ieškodami saugesnės
vietos sau ir savo šeimoms. Apie Sirijos pabėgėlių problemas buvo surengtas Jungtinių
Tautų Organizacijos Aukštojo pabėgėlių komisariato susitikimas, tarp kitų jame pasisakė
ir du Šventojo Sosto delegatai.
Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis,
iš viso šeši milijonai sirų iš, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, per 20 milijonų
šalies gyventojų turėjo palikti savo namus. Virš dviejų milijonų išvyko iš Sirijos,
daugiausia į aplinkines šalis: Libaną, Jordaniją, Egiptą, Turkiją, kai kurie pasiekė
Afriką. Europon atvyko per 60 000 sirų, tai maždaug trys procentai visų pabėgėlių.
Aplinkinės
šalys dosniai atvėrė savo sienas pabėgėliams, tačiau suprantama, kad tai didžiulė
našta joms, jų visuomenei ir jų ekonomikai. Libane pabėgėlių stovyklose apsistojo
per 700 000 pabėgėlių, tai prilygsta ketvirtadaliui Libano populiacijos. Neseniai
Jordanijos, kurioje yra per 600 000 sirų pabėgėlių, užsienio reikalų ministras sakė,
kad tarptautinės bendruomenės pagalba dengia tik trečdalį išlaidų, kurių reikia rūpinantis
pabėgėliais. Europos Komisijos vicepirmininkas Michel Barnier spalio 9 dieną perspėjo,
kad ir Europos Sąjunga turi pasiruošti galimam masiniam pabėgėlių iš Sirijos srautui.
Masinis
pabėgėlių egzodas rizikuoja sužlugdyti juos priglobiančias šalis arba pasiduoti pagundai
uždaryti sienas. Todėl tarptautinė bendruomenė turi labiau padėti jų dosnumui. Dabartinės
pagalbos, nors ir nemažos, nepakanka, - pabrėžė savo kalboje vyskupas Joseph Kalanthiparambil,
Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos sekretorius. Jis užsiminė,
kad ypač Europa rodo nuovargio ženklų, dalijantis išlaidomis ir atsakomybe, nors kitų
krizių metu, pavyzdžiui Balkanų, daugiau įsipareigojo dėl žmonių apsaugos ir pagalbos
sugrįžti į namus.
Pagalbos reikia ne tik tiesiogiai pabėgėliams, bet ir juos
priimančioms valstybėms, kurių infrastruktūros ir socialinės sistemos yra perkrautos.
Reikia padėti išlaikyti tų šalių stabilumą, kad sugebėtų atlaikyti krizės smūgį.
Popiežiškosios
migrantų sielovados tarybos sekretorius taip pat kalbėjo apie sąmoningumą, jog, nepaisant
etninių, nacionalinių, ideologinių skirtumo, priklausome vienintelei žmonių šeimai,
priklausome vieni nuo kitų, esame vieni kitų sargai. Toks pamatinis etinis įsitikinimas,
būdingas religinėms bendruomenėms, yra labai svarbi prielaida solidarumui.
Vyskupas
citavo popiežiaus Pranciškaus kvietimą, išsakytą maldos už taiką Sirijoje budėjimo
metu: „išeik iš savo interesų, kurie atrofuoja tavo širdį, įveik abejingumą kitam,
kuris lemia tavo širdies nejautrą, įveik savo į mirtį vedančius motyvus ir atsiverk
dialogui, susitaikymui: pažvelk į savo brolio kančią, nepridėk daugiau kančios, sustabdyk
savo ranką, atstatyk sunaikintą harmoniją: ne per susidūrimą, bet per susitikimą!“.
Tarptautinės
bendruomenės atsakomybę JT Aukštojo pabėgėlių komisariato susitikime pabrėžė ir arkivyskupas
Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas, pridūręs, jog religinės bendruomenės
nuo pirmųjų dienų teikia pabėgėliams pagalbą: tiek maistu ir pastoge, tiek švietimu
ir sveikatos priežiūra, tiek įtraukimu į visuomeninį gyvenimą.
Pabėgėliai
išgyvena didžiulį ir frustruojantį nesaugumą, izoliavimą, apleidimą. Todėl taip svarbu
jiems palikti viltį dėl ateities, kuri būtų tarsi kompasas, psichologinė jėga sukrečiančiose
ir skausmingose aplinkybėse, su kuriomis susiduria. Todėl labai svarbu rūpintis tarp
pabėgėlių esančių vaikų švietimu: kad jie turėtų ateitį, kad galėtų planuoti ateitį,
kad gyvenimas šia diena palengva taptų perėjimu į normalų gyvenimą. (Vatikano radijas)