Rugsėjo 24 dieną buvo paskelbta popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulinei migrantų dienai.
Tai, kad šiais metais minima šimtoji šios dienos laida, jau savaime rodo ilgalaikį
ir specialų Bažnyčios dėmesį migrantų poreikiams ir situacijai.
1914 metų gruodžio
6 dieną Migrantų dieną įsteigė popiežius Benediktas XV, pirmą kartą ji minėta 1915
metų vasario 22-ąją. Reikia prisiminti, kad XX amžiaus pradžioje emigracija iš Italijos
buvo itin didelė ir Benediktas XV, kaip ir jo pirmtakas Pijus X buvo atidūs pokyčiams
žmonių ir šeimų gyvenime, susijusiems su migracija. Migrantų diena, skirta didinti
migrantų pažinimą ir jautrumą jų atžvilgiu, yra viena iš daugelio iniciatyvų, kurių
ėmėsi Bažnyčia.
Jei iš pradžių Migrantų diena buvo minima Italijos kontekste
ir Bažnyčioje Italijoje, palengva ši tradicija, kartais savaime, kartais su pačių
popiežių pastūmėjimu, plito kitur ir tapo visuotine 1952 metais su apaštaline konstitucija
Exsul Familia. Nuo 2004 metų, instrukcijos Erga migrantes caritas Christi potvarkiu,
diena pervadinta į Migrantų ir pabėgėlių dieną, siekiant atkreipti didesnį dėmesį
ir jautrumą į tuos migrantus, kurie dėl įvairių, dažniausiai sunkių aplinkybių buvo
priversti palikti savo namus ir viską, ką turėjo.
Kalbant apie pačią žinią
Migrantų dienai, ją iš pradžių rengė Romos Kurijos ir Bažnyčios Italijoje atsakingieji,
nuo 1980-ųjų metų Popiežiaus valstybės sekretorius popiežiaus vardu, o nuo 1986 metų
žinią Migrantų dienai skelbia jau pats popiežius: Jonas Paulius II paskelbė 20, Benediktas
XVI aštuonias, o Pranciškus skelbia savo pirmąją žinią „migrantai ir pabėgėliai: link
geresnio pasaulio“, kurioje biblinėje perspektyvoje kalba apie žmonių mobilumo reiškinį
ir sielovadą.
Migrantų žinia, kaip minėta, skirta analizei, supratimui ir
dėmesiui atkreipti, bet galiausiai – orientuoti pavienių katalikų, parapijų, vyskupijų,
katalikiškų organizacijų ir judėjimų konkrečius veiksmus dėl migrantų. Jiems reikia
adekvačios sielovados, bet taip pat ir praktinės pagalbos: tvarkant dokumentus, susirgus,
turint bet kokių kitų problemų. Katalikų Bažnyčia kasmet vykdo tūkstančius artimo
meilės, solidarumo, pagalbos iniciatyvų dėl migrantų ir pabėgėlių.
Rugsėjo
24 dieną, pristatant popiežiaus žinią, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančių sielovados
tarybos pirmininkas kardinolas Antonio Maria Vegliò pateikė statistinius apibendrinimus
apie migraciją šiandien. Ką tik, rugsėjo pradžioje paskelbta naujausią Jungtinių Tautų
Organizacijos statistika tvirtina, jog 232 milijonai žmonių gyvena už savo gimtosios
šalies ribų. Tuo tarpu 2011 metų Tarptautinės migracijos organizacijos ataskaita rašo,
jog per 740 milijonus asmenų tapo migrantais savo šalies viduje. Tad apie milijardas
asmenų, vienas žmogus iš septynių, turi tiesioginę migranto patirtį.
Populiariausios
migrantų kryptys yra šiaurės Amerika, Europa ir Golfo įlankos šalys. Čia milijonai
žmonių tikisi atrasti savo „svajonių žemę“. Kartais šie lūkesčiai pasiteisina, kartais
tragiškai žlunga. Europos Sąjungoje beveik 49 milijonai žmonių, apie 10 procentų bendros
populiacijos gyvena skirtingoje šalyje nuo tos, kurioje gimė. Iš jų apie du trečdaliai
gimė už ES sienų. JAV yra patraukliausia pavienė šalis emigrantams, joje šiuo metu
gyvena virš 42 milijonų imigrantų. Svarbiausia migracijos priežastis yra darbas.
Surinkti
duomenys taip pat rodo, kad kryptis iš neturtingų „pietų“ link turtingesnės „šiaurės“
nebėra išskirtinė migracijos srautų kryptis. Šiuo metu srautai „pietūs-pietūs“ prilygsta
srautui „pietūs-šiaurė“. Milijonai asmenų Afrikos kontinente migruoja į kitas, stabilesnes
regiono valstybes. Milijonai asmenų Azijos kontinente migruoja į kitas Azijos šalis,
ypač naftos tiekėjas. (Vatikano radijas)