Popiežius Pranciškus. Migrantai ir pabėgėliai: link geresnio pasaulio
Antradienį, rugsėjo 24 dieną, buvo paskelbta pirmoji popiežiaus Pranciškaus žinia
Pasaulinės migrantų dienos proga. Migrantų diena bus minima 2014-ųjų metų sausio 19
dieną. Tai jubiliejinė, šimtoji dienos laida. 1914 metų pabaigoje, prasidėjus Pirmajam
pasauliniam karui, ją įsteigė popieižus Benediktas XV.
Migracijos reiškinys
yra „laikų ženklas“, rašo popiežius Pranciškus, cituodamas savo pirmtaką Benediktą
XVI. Pirmą kartą istorijoje konstatuojami tokios apimties žmonių srautai, judantys
iš vienos šalies, iš vieno kontinento į kitą.
Migracijos fenomenas turi tiek
teigiamų, tiek neigiamų pusių. Pasak popiežiaus, iš krikščioniškos perspektyvos, migracijos
reiškiniuose, kaip ir kitose žmogiškose tikrovėse, regima įtampa tarp Malonės ir Prisikėlimo
pažymėtos kūrinijos grožio ir tarp nuodėmės slėpinio. Solidarumui, svetingumui, brolybės
ir supratimo gestams yra priešpastatoma atmetimas, diskriminacija, išnaudojimo, skausmo
ir mirties keliai.
Migrantai ir pabėgėliai ieško geresnio pasaulio, geresnės
ateities – sau ir savo artimiesiems. Ką reiškia „geresnio pasaulio“ kūrimas? Tai,
pasak Pranciškaus, nereiškia naivių ir abstrakčių sampratų ar neįgyvendinamų siekių,
tačiau kreipia link orių sąlygų visų gyvenimui kūrimo, link autentiško ir integralaus
išsivystymo.
Mūsų širdis trokšta kažko „daugiau“ – ne tik pažinti daugiau,
turėti daugiau, bet ypač būti daugiau. Išsivystymo negalima suvokti vien kaip ekonominio
augimo, dažnai pasiekiamo neatsižvelgiant į silpniausius ir pažeidžiamiausius asmenis.
Pasaulis gali tapti geresniu tik tada, jei dėmesys bus skirtas asmeniui, visų asmens
dimensijų, taip pat ir dvasinės, vystimuisi, neišskliaudžiant nei vieno.
Migrantai
ir pabėgėliai nėra pėstininkai žmonijos šachmatų lentoje. Tai vaikai, moterys ir vyrai,
kurie palieka ar yra priversti palikti savo namus, kurie teisėtai trokšta daugiau
pažinti, daugiau turėti ir labiausiai daugiau būti. Pakeliui su migrantais ir pabėgėliais
Bažnyčia įsipareigoja suprasti migracijos priežastis, dirbti įveikiant neigiamas pasekmes
ir išryškinti teigiamas kilmės, tranzito ir atvykimo bendruomenėms.
Negalima
nutylėti, pažymi popiežius, drąsinant geresnio pasaulio vystimąsi, įvairių skurdo
dimensijų: prievartos, išnaudojimo, diskriminacijos, išstūmimo, laisvių varžymo.
Migracijos
reiškinys mūsų globalizacijos epochoje turi būti sprendžiamas ir kontroliuojamas nauju,
lygiu ir veiksmingu būdu, bendradarbiaujant įvairiais lygiais, ypač tarptautiniu,
su gilia solidarumo ir atjautos dvasia. Jokia šalis negali pati viena spręsti sunkumų,
susijusių su migracijos reiškiniu. Kiekvienos šalies bendradarbiavimas turi prasidėti
nuo geresnių socialinių ir ekonominių sąlygų kūrimo savo teritorijoje, kad emigracija
nebūtų vienintelė alternatyva tiems, kurie ieško taikos, teisingumo, saugumo ir pagarbos
žmogiškam orumui.
Taip pat svarbu peržengti išankstines nuostatas. Neretai
migrantai ir pabėgėliai pasitinkami su įtarumu ir priešiškumu, baiminantis konkurencijos
darbo rinkoje arba kultūros bei tapatybės praradimo. Čia didelė atsakomybė tenka komunikacijos
priemonėms: kur reikia, pasmerkti kai kurių klaidas, tačiau taip pat aprašyti daugelio
garbingumą, tiesumą ir sielos didumą. Gynybinę, abejingumo, baimės nuostatą, būdingą
„atmetimo kultūrai“, reikia pakeisti „susitikimo kultūra“, kuri vienintelė gali sukurti
labiau teisingą ir taikų pasaulį.
Bažnyčia, primena popiežius Pranciškus,
skelbia visoms tautoms Evangeliją, nes kiekvieno asmens veide yra įspaustas Kristaus
veidas. Čia yra giliausia žmogaus orumo šaknis. Ne veiksmingumas, produktyvumas, socialinė
klasė, etninė ar religinė priklausomybė pagrindžia žmogaus orumą, tačiau jo sukūrimas
pagal Dievo atvaizdą. Todėl krikščionys turi įžvelgti patys ir kitiems padėti suprasti,
kad migrantas nėra tik problema, bet taip pat brolis ir sesuo, kurį reikia priimti,
gerbti, mylėti, kad tai Apvaizdos teikiama galimybė kurti labiau išbaigtą demokratiją,
solidarią valstybę, brolišką pasaulį. (Vatikano radijas)