Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo
prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs
jį, turtuolis pasakė: 'Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo
apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu'. O tasai tarė sau: 'Ką
veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu,
o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų
į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos'. Jis pasikvietė po vieną
savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?'
Šis atsakė: 'Šimtą statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos
raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O
kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų kviečių'. Jis tarė: 'Imk
skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą,
kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu
šviesos vaikai“.
„Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių
su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas
ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas
mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte
patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias
gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas
jūsų?!“
„Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba
jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą
nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Lk 16, (1–9). 10–13)
BENDRYSTĖS
SLĖPINYS
„Valdovas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs“…
Neįtikėtina! Šeimininkas gėrisi jį apiplėšusiu žmogumi?!
Iš tiesų Jėzaus palyginimas,
kurį šį sekmadienį girdime Mišių Evangelijoje, atrodo mažų mažiausiai neįtikėtinas,
netgi besikertantis su Gerąja Naujiena. Tačiau ši, iš pirmo žvilgsnio, nesuprantama
išvada yra svarbiausias taškas, išplaukiantis iš permainų, prasidėjusių tada, kuomet
prievaizdas uždavė sau klausimą: „Ką darysiu?“
Iš tiesų palyginimo veikėjas,
atrodytų, nepadarė nieko naujo, o tik pratęsė savo suktybes, netgi daugiau: jas padidino,
tačiau drauge atsitiko ir dar vienas dalykas, pakeitęs pinigų ir turto prasmę, suteikęs
jiems kitą reikšmę. Neteisingas prievaizdas turtą pavertė draugystės priemone: jis
dovanoja duoną, aliejų, kviečius, o tai reiškia – naują gyvenimą savo šeimininko skolininkams…
ir sau. Prievaizdas daro tai, kas vadinama bendrystės slėpiniu. Paprastai turtas uždaro
namų duris, kyla aukštos tvoros, įvedama signalizacija, tuo tarpu šiuo atveju duota
dovana duris atidaro: „Jie mane priims į savo namus“,- svarsto prievaizdas.
Jėzus
palyginimą palydi gražiu pamokymu: „Darykitės bičiulių iš nešvaraus pinigo“ Tai pats
žmogiškiausias ir labiausiai paguodžiantis sprendimas: turime duoti, dovanoti tai,
ką galime, ir daugiau, negu galime, tai, kas yra teisinga, ir tai, ko žmogus nėra
užsitarnavęs! Tikriausiai nėra džiugesnio ir labiau artimo žmogui įsakymo, kurį patvirtina
ir gyvenimo išmintis: nes galų gale gyvenime laimi ne tie, kurie turi daugiau pinigų,
bet tie, kurie turi daugiau draugų.
Atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius: „Darykitės
bičiulių, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“. Priima ne Dievas,
o mūsų bičiuliai, ir ne tik čia, šioje žemėje, bet ir į amžinąjį gyvenimą. Jų rankose
yra rojaus vartų raktai. Tų žmonių, kuriems mes padėjome, rankos yra paties Dievo
rankos.
Kodėl nesąžiningi prievaizdai, kokiais esame kiekvienas mūsų, savo
gyvenime iššvaistę daugybę Dievo dovanų, būsime priimti į Dievo Karalystę? Taip yra
todėl, kad Dievo žvilgsnis mumyse neieško padaryto blogio, bet gėrio, kurį sėjome
gyvenimo keliuose. Dievas žiūri ne į žmogų, bet aplink jį: į mūsų vargšus, kuriems
padėjome, arba ne, į mūsų skolininkus, kuriems dovanojome, arba ne, į draugus, kurių
turime, arba ne…
Buvai nesąžiningas? - Atsilygink už tai. Dėl tavęs žmogui
teko verkti? - Dabar ką nors padaryk laimingu. Vogei? - Dabar pradėk duoti. Dievas
siūlo žmogui pačią geriausią strategiją: blogį uždengti gėriu. Klausdamas savęs: „Ką
darysiu?“, neteisingas prievaizdas tampa savotišku pranašu, nes su skolininkais elgiasi
taip, kaip Dievas nuolat elgiasi su žmogumi: jis duoda ir atleidžia, dovanoja mums
mūsų skolas.
Mums lieka tas pats klausimas, kurį tada sau uždavė prievaizdas:
„Ką daryti“?
Pagrindinis principas visuomet lieka tas pats: elgtis taip, kaip
elgiasi Dievas. Čia slypi visa krikščioniškos etikos esmė, išsakyta Kristaus žodžiais:
„Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas jums yra gailestingas… Mylėkite, kaip aš jus
kad mylėjau…“
Nuostabus yra mūsų Dievas, kuriam vaikų laimė svarbesnė už jų
ištikimybę, kuris žmogų iškelia aukščiau savo interesų, vertina labiau už savo kviečius
ir aliejų! Todėl galime būti tikri, kad Jis priims ir mus, nelabai ir tik kartais
ištikimus Jam. Pajusime Jo apkabinimą per savo draugus ir bičiulius, per tuos, su
kuriais mus siejo bendrystės slėpinys… (mons. Adolfas Grušas)