Vincenzo Paglia. Gera žmogui būti vienam ar šeimoje?

Šiomis dienomis Krokuvoje, Lenkijoje, vyko tarptautinė konferencija apie katalikų Bažnyčios vaidmenį Europos integracijos procese. Rugsėjo 13 dieną arkivyskupas Vincenzo Paglia, Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas, skaitė pranešimą apie „Šeimą, svajonę ir visuomenės resursą“.

Savo pranešimą jis pradėjo komentuodamas vieną rugpjūčio mėnesio žurnalo „Time“ numerį apie gyvenimą be vaikų. Viršelyje matome ant smėlio, galbūt pliaže, išsitiesusius moterį ir vyrą. Galėtume pagalvoti, kad tai rugpjūčio atostogos, tačiau antraštė „kai turėti visa tai reiškia neturėti vaikų“ byloja apie ką kitą. Kalbama ne apie poros savaičių pertrauką, bet apie viso gyvenimo stilių. Žinia yra aiški: vaikai yra kliūtis asmeninei laimei ir vystymuisi. Tačiau nuotraukoje tik moters ir vyro galvos yra viename lygyje, o kūnai guli priešingomis kryptimis: tarsi jie būtų susitikę trumpam nerūpestingos laimės akimirkai, pasiruošę atsikelti ir iškeliauti priešingomis kryptimis. Straipsnio autorė Lauren Sandler komentuoja, jog „moteris nėra viena“, turėdama galvoje tai, kad ji ne viena pasirenka tokį gyvenimo būdą. Šiuolaikinė kultūra, rodos, skelbia tokią žinią: „gera būti vienam“, kai Biblijoje Dievas sako priešingai – „negera žmogui būti vienam“.

Palaimintasis Jonas Paulius II apaštaliniame paraginime „Bažnyčia Europoje – Ecclesia in Europa“ panašiai kaip ir „Time“ žurnalas aprašo problemą – mažas gimstamumas, sunkumas, - kartais tiesiog atsisakymas - įsipareigoti gyvenimui. Tačiau įvertinimas labai skirtingas. Popiežius šio naujojo gyvenimo būdo nesieja su laime, bet su vienišumu, su tarpasmeninio solidarumo, paramos struktūrų menkimu. Kieno įvertinimas yra teisingesnis? Tiesa, kaip rašė prancūzų filosofas Lipovetsky, kad Europa išgyvena antrąją individualizmo revoliuciją, kai dėl stipraus autonomijos troškimo priešinamasi bet kokiai institucionalizavimo formai, kai kiekvienas norėtų būti pats sau šeimininku, visiškai nepriklausomu nuo kitų. Tačiau tie, kurie pasirenka tokį gyvenimo būdą, kenčia nuo vienatvės.

Nėra abejonės, kad šeima Europoje išgyvena krizę, tačiau tai nereiškia, kad ji yra pakeičiama kitomis sugyvenimo formomis. Viena vertus, dažnai tai reiškia, kad vis daugiau žmonių gyvena vieni. Antra vertus, tyrimai rodo, kad šeima yra pirmoje vietoje tarp dalykų, kurių žmonės trokšta. Italijoje per 80 procentų žmonių, pasiekusių vedybinį amžių, teigia, kad santuoka geriau už sugyvenimą. O ir iš likusių tik trys procentai sugyvenimą vertina kaip galutinį ir paskutinį pasirinkimą, kiti – kaip pereinamąją fazę link šeimos. Panašiai, Prancūzijoje 77 procentai išreiškė šeimos troškimą su tuo pačiu žmogumi per visą gyvenimą. Lenkijoje 85 procentai pareiškė, kad negali įsivaizduoti laimės be šeimos.

Tad šeima yra svarbiausias jaunų žmonių troškimas ir svajonė. Tačiau tuo pat metu ji nėra lydima krikščioniškos meilės sampratos: ištikimybės iki gyvenimo galo. Jonas Paulius II tai siejo su sekuliarizacijos procesu ir jo skleidžiama baime. „Krikščioniškos atminties praradimas yra lydimas tam tikros ateities baimės“, rašė jis.

Turint galvoje dabartinį skyrybų kontekstą, daug jaunų žmonių įžengia į suaugusiojo amžių jau turėdami neigiamą patirtį apie išsiskyrusią šeimą. Jiems trūksta meilės iki mirties liudijimo. Kita vertus, materialaus gyvenimo būdo nestabilumas atgraso nuo troškimo visa tai perduot kitai kartai: kokia prasmė turėt vaikų, jei ateitis nieko nesiūlo? Tačiau ne vien materialūs motyvai lemia demografinę žiemą Europoje. Ji prasidėjo dar gerovės laikais ir šiandien Europa trūkstamą kartą kompensuoja tik imigrantais. Tai, ko iš tiesų trūksta, yra viltis.

Arkivyskupas Paglia citavo Popiežiškosios šeimos tarybos paruoštą studiją „Šeima, visuomenės resursas“, kuri dokumentuoja ir iliustruoja kodėl šeima išlieka pamatine ir nepakeičiama socialinio gyvenimo kolona. Santuoka suteikia kokybės santykiams ir tai turi teigiamų pasekmių: biologinių, psichologinių, ekonominių ir socialinių tiek vaikams, tiek suaugusiems. Asmenys, suaugę ir vaikai, be šeimos yra pažeidžiamesni. Šeimos stabilumas yra brangus gėris ir kai jo nėra, visi šeimos nariai rizikuoja. Šeima plėtoja santykius tarp asmenų ir tarp kartų, ypač kai vaikas yra ne vienas – kaip paaiškinti broliškumo sąvoką, kai dauguma neturi brolių ar seserų? Šeima yra resursas darbui, o ne atvirkščiai. Tai svarbu suprasti: darbo pasaulis daug labiau naudojasi šeima, nei šeima darbo pasauliu. Todėl būtina, kad darbo pasaulis atsižvelgtų į šeimų poreikius. Galiausiai šeima yra pagrindinis socialinio kapitalo – pasitikėjimo, abipusiškumo ir bendradarbiavimo - šaltinis.

Be abejo, šeima keitėsi amžių bėgyje. Tačiau ji išlieka socialine ląstele, visuomenės šaltiniu ir pradžia, pirminiu asmenų humanizavimo veiksniu. (Vatikano radijas)