Religinių ženklų draudimas viešose Kvebeko institucijose: religinis neutralumas ar
oficialus ateizmas?
Šiomis dienomis Kvebeke, Kanadoje, į jau senus, pusę amžiaus trunkančius debatus įlieta
naujos alyvos: pranešta apie regiono vyriausybės ketinimus rudenį realizuoti „Kvebeko
vertybių chartiją“, kurios vienas iš pagrindinių siekių yra religinių ženklų uždraudimas
mokyklose, ligoninėse ir kitose viešose, valstybinėse ar pusiau valstybinėse institucijose.
Deklaruojama, kad tai siekiama padaryti vardan tikros demokratijos, vardan
tikro valstybės neutralumo religijų atžvilgiu, vardan tikro pasaulietiškumo, kad tai
logiška tąsa prieš pusšimtį metų pradėto viešųjų institucijų nukonfesinimo.
Tačiau
čia dar kartą kyla klausimas: ar religinių ženklų uždraudimas viešoje erdvėje, viešose
institucijose tikrai yra tikras pasaulietiškumas ir tikras neutralumas? Ar, priešingai,
tai yra vienos iš įmanomų pasaulėžiūrų, greta religinių, ateizmo, praktinis įgyvendinimas,
turintis mažai ką bendro su demokratine neutralumo nuostata įvairių pasaulėžiūrų atžvilgiu?
Žinia,
kad draudžiami religiniai ženklai ne tik pastatuose, bet ir tie, kuriuos gali nešioti
asmenys: rūbai, medalikėliai, religiniai simboliai, jau spėjo sužadinti nemažai kritikos,
Vienas iš garsiausių Kanados intelektualų Charles Taylor pareiškė, kad tokie būdai
užtikrinti valstybės neutralumą yra „kapitalinė klaida“ ir kad tai panašu į sprendimus,
kurie priimami Putino Rusijoje ir kurie stigmatizuoja, diskriminuoja dideles grupes.
Pavyzdžiui, asmuo, kuris nenorės atsisakyti religinio simbolio, negalės pretenduoti
į jokį valstybinį darbą. Kritiškai komentavo ir tie intelektualai, kurie žinomi kaip
pasaulietiškumo gynėjai, pavyzdžiui, teisės profesorius, žmogaus teisių chartijų specialistas
Louis-Philippe Lampron.
Tuo tarpu pasak vieno Kanados vyriausybės ministro,
darbas viešose įstaigose yra pasirinkimas, o ne pareiga. Tad nėra diskriminacijos,
jei pats asmuo atsisako dalyvauti valstybiniame konkurse dėl darbo, nes tai reikštų
religinio simbolio atsisakymą.
Tačiau toks samprotavimas apie asmens pasirinkimą,
o ne apie diskriminacijos įteisinimą tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nuoseklus. Iš tiesų,
sukuriamos konkurso sąlygos, kurios pasižymi išankstiniu nusistatymu, yra pritaikytos
vienai asmenų grupei ir nepritaikytos kitai. Galiausiai, neatmetama dar didesnės diskriminacijos
perspektyva. Išoriniai religiniai ženklai, galiausiai, yra vidinės nuostatos išraiška.
Ar ne naivu yra tikėtis, kad jei krikščionis į darbą viešoje institucijoje ateis be
kryželio, žydas be kipos, musulmonė be skarelės, tai neutralumo problema bus išspręsta,
jų religiniai įsitikinimai niekaip neveiks jų elgesio? Gal tada viešose institucijose,
mokyklose ir ligoninėse, visai neturėtų dirbti religinių įsitikinimų turintys asmenys,
nes pats jų buvimas jose jau yra valstybės neutralumo pažeidimas?
Tačiau tokia
išvada iš principo prieštarauja visuotinai pripažintai minties, įsitikinimų ir religijos
laisvei, įrašytai visuose žmogaus teisių dokumentuose, ir rodo trūkumus tos pasaulietiškumo
sampratos, kuri pasaulietiškumą suvokia paprasčiausiai kaip religinės dimensijos nebuvimą.
Iš tiesų tokia samprata yra daugiau ar mažiau sąmoninga ateistinė pasaulėžiūra bei
ideologija, tik prisidengusi pasaulietiškumo šydu. Vardan tariamo neutralumo, ji siekia
filtruoti vienų pažiūrų asmenis ir atmesti kitokių.
Tačiau, kaip 2012 metų
lapkričio mėnesio sielovadiniame laiške „Katalikai pliuralistiniame Kvebeke“ rašė
Kanados vyskupai, autentiškas ir sveikas pasaulietiškumas turi garantuoti tiek religinių,
tiek nereliginių pažiūrų turėjimą, išpažinimą ir laikymąsi. Jei pasaulietinėje valstybėje
negali būti „valstybinės religijos“, negali būti ir valstybinio ateizmo: pasaulietiškumas
neprivilegijuoja vienų įsitikinimų ir nenuvertina kitų. Neutralumas nereiškia vienų
pažiūrų iškėlimo ir kitų neigimo, tačiau sukūrimą tokių sąlygų, kurios suteikia asmenų
įsitikinimams vienodas egzistavimo teises. (Vatikano radijas)