Arkivyskupas F. Chullikatt. Ką reiškia krikščioniška „labdaros“ sąvoka?
Rugsėjo 5-ąją Jungtinių Tautų Organizacijos kalendoriuje buvo minima Tarptautinė labdaros
diena, „labdarą“ suprantant ne tik kaip materialių gėrybių paskirstymą, bet kaip visus
gerus darbus vardan kitų. Data Labdaros dienai pasirinkta neatsitiktinai, tai yra
palaimintosios Motinos Teresės mirties diena.
Pripažįstant labdaros vaidmenį
lengvinant humanitarines krizes ir žmogišką kančią tautose ir tarp tautų, labdaros
organizacijų ir pavienių asmenų, tarp jų ir Motinos Teresės darbą, JTO generalinė
asamblėja rugsėjo 5-ąją, Motinos Teresės mirties sukaktį, dedikuoja Tarptautinei labdaros
dienai, rašoma JT portale, Šią dieną valstybės, tarptautinės ir regioninės organizacijos,
pilietinė visuomenė, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai žmonės kviečiami drąsinti
labdarą, per visuomenės ugdymo ir sąmoningumo iniciatyvas.
Tarptautinės labdaros
dienos proga arkivyskupas Francis Chullikatt, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas
JTO Niujorke, pateikė apmąstymą apie tai, ką reiškia labdara, geras darbas vardan
kito žmogaus krikščioniškoje perspektyvoje.
Šiuolaikiniame pasaulyje, rašo
arkivyskupas Chullikatt, nepaisant didžiulio mokslo ir technologijos progreso, milijonai
asmenų dar patiria materialų ir dvasinį skurdą. Tačiau dėka komunikacijų, jų pagalbos
šauksmas pasiekia kitus. Galima konstatuoti, jog jautrumas stokojantiems ir noras
padėti auga.
Popiežius Benediktas XVI buvo nurodęs dvi augančio solidarumo
priežastis. Pirma, tai žmogaus įgimtas troškimas mylėti ir būti mylimam, nepriklausomai
nuo religijos. Antra, tai krikščioniškas postūmis pasauliui.
Su savo gilesniu
meilės suvokimu krikščionybė ženkliai praturtino žmonijos kultūrą. Senovės mąstytojai
meilę interpretavo kaip eros, kaip į save nukreiptą impulsą, arba philia, jausminį
draugystės matmenį. Krikščionybėje Dievo, kuris yra Meilė, supratimas rodo, kad ir
kiekvieno žmogaus egzistencijos motyvas yra meilė, kuri turėtų įgyti aukštesnę formą,
tapti agape: savęs dovanojimu kitam. Šiai meilės sampratai nebepakanka nei eros savitiksliškumo,
nei philia abipusiškumo. Jai reikia tikro rūpesčio kitu, gal net paaukojant savo gyvybę
už kitą. Krikščioniškos meilės (caritas) samprata įsikūnija nukryžiuotame Kristuje,
atidavusiame gyvybę už pasaulį.
Nuo pat pradžių Bažnyčia, pagal savo Steigėjo
mokymą ir pavyzdį, teikė materialinę ir dvasinę pagalbą stokojančiam ir kenčiančiam.
Bažnyčiai tai nėra vien pragmatinė ar filantropinė pagalba kaimynui, tačiau Dievo
meilės žmonijai išraiška, už nugaros paliekant filantropijai būdingo paternalizmo
riziką. Krikščioniškas geras darbas gimsta iš savęs atidavimo, o ne dėl naudos ar
lūkesčių.
Krikščioniška labdaros sąvoka, anot arkivyskupo Chullikatt, yra
tarnystė asmens integraliam vystymuisi. Labdaringa veikla mūsų laikais reikalauja
aukšto profesionalumo lygio, tačiau vien to nepakanka. Dirbti su žmonėmis taip pat
reiškia suprasti, jog asmeniui visada reikia daugiau, nei vien techninės pagalbos
ar filantropinio rūpesčio. Krikščioniška perspektyva yra visapusiška, ji nedalija
žmogaus į privatų ar viešą, fizinį ar psichologinį, religinį ar sekuliarų. Ji ieško
sprendimų, kurie leidžia asmenims pilnai išvystyti savo kūniškus ir nekūniškus matmenis.
Nesuskaičiuojama daugybė vyrų ir moterų Bažnyčios istorijoje paliudijo, herojiškai,
nesavanaudišką meilę artimui. Bažnyčia džiaugiasi ir yra dėkinga, kad tarptautinė
bendruomenė rugsėjo 5-ąją dieną pripažįsta nepaprastą Motinos Teresės iš Kalkutos
meilės artimui pavyzdį. Tiek jos, tiek visos Bažnyčios darbo kitų labui motyvas ir
priežastis yra Jėzus Kristus, Jo mokymas. Kaip sakė pati Motina Teresė, „mes nesam
tik socialiniai darbuotojai, nors žmonių akyse gali taip atrodyti, (...) mes liečiame
Kristaus Kūną“.
Kartu su Motinos Teresės pripažinimu yra pripažįstami nesuskaičiuojami
katalikų Bažnyčios kasdieniai darbai vargšų labui, ištikimai vykdant savo Steigėjo
įsaką. Katalikų Bažnyčia išlieka didžiausia pasaulyje nevyriausybinė ugdymo teikėja,
sveikatos apsaugos srityje teikianti nemažiau nei 26 procentus visos pasaulio sveikatos
priežiūros, dažnai skurdžiausiuose regionuose. (Vatikano radijas)