Rugsėjo „Artuma“: Bažnyčia – rūpestinga motina-mokytoja ar įgrisusi moralizuotoja?
Pradėdama naujus mokslo metus ir tęsdama Tikėjimo metų įsipareigojimą apmąstyti svarbiausias
mūsų tikėjimo tiesas, „Artuma“ šįkart klausia: kodėl turėtume klausyti Bažnyčios mokymo?
Kokią apskritai ji turi teisę mokyti mus? Už šių klausimų slypi pamatinis – Bažnyčios
autoriteto – iššūkis. Neatsitiktinai numerio skaitytojus pasitinka naujojo vyskupo
Liongino Virbalo SJ palinkėjimas „pastebėti vilties daigus“ ir pajusti, kad „Bažnyčia
yra daugiau už mūsų planus ir net darbus, kad joje pasilieka Tas, kuris ją įkūrė,
priimdamas visus, atvira širdimi pas Jį atėjusius“…
Ar žinojote, kad pasaulyje
2012 metais veikė per 92 000 katalikiškų pagrindinių mokyklų, per 70 000 pradinių
mokyklų, dar dešimtys tūkstančių vidurinių mokyklų ir beveik du tūkstančiai universitetų,
o į šias įstaigas priimami ne tik krikščionys, ir nebūtinai tikintys. Tad pagrįstai
galime didžiuotis savo Bažnyčia! Apie tai rašo Romanas Kazakevičius, pristatantis
Vatikano II Susirinkimo tėvų parengtą Krikščioniškojo auklėjimo deklaraciją Gravissimum
educationis. Be daugybės naujo aktualumo įgavusių aspektų, jame taip pat deklaruojama
už vaikų ugdymą atsakingųjų eiliškumas, kurį bando niveliuoti genderizmo ideologija:
„Demokratija nesuderinama su švietimo monopoliu, nes neigtų tėvų teisę perduoti savo
įsitikinimus vaikams. <…> Šeimos teisė ir pareiga suteikti savo atžaloms auklėjimą
pagal savo moralinius ir religinius principus.“
Tačiau svarbu nepamiršti, kad
mokslo ir technologijų pažanga pati savaime nesunaikino blogio. Kun. Kęstučio Briliaus
MIC teigimu, išsilavinimas be moralinių vertybių praeityje neapsaugojo (ir nesaugo)
žmonijos nuo troškimo panaudoti žinias piktam. Švietime reikalingi moraliniai svertai.
Todėl „Bažnyčia tebeturi užduotį <…> Dievo įsakymais per kiekvieno sąžinę ugdyti žmogaus,
šeimos, tautos moralę“.
Vytautė Maciukaitė leidžiasi į aktualią diskusiją,
ar Bažnyčios „tarpininkavimas“ tikrai toks žeminantis ir nepatrauklus, kaip kalba
sekuliarusis pasaulis?
Rugsėjį mažiau saulės ir vasariškų susitikimų su draugais
bei artimaisiais, mažiau vakarų gamtoje. Grįžta rutina. Tačiau rugsėjo „Artuma“ –
dar labai vasariška, trykštanti kelionių ir susitikimų įspūdžiais. Prie šv. Jokūbo
kapo į Santjago de Kompostelą žygiavusi Lietuvos Carito vadovė Janina Kukauskienė
dalijasi patirtais įspūdžiais ir tikina piligrimystę kartosianti, – negana to, kelio
atkarpa turės būti gerokai ilgesnė. O juk taip neseniai baigėsi Lietuvos jaunimo dienos
Kaune, Pasaulio jaunimo dienos Rio de Žaneire, kur popiežius Pranciškus kalbėjo apie
autentiško tikėjimo troškimą, su begaliniu pasitikėjimu kreipėsi į jaunimą: „Žinau,
kad jūs nenorite gyventi laisvės iliuzijoje, pasiduoti madoms ir tik tam, kas šią
akimirką naudinga. Žinau, kad jūs norite siekti aukštumų, galutinių pasirinkimų, kurie
padaro gyvenimą prasmingą.“ „Artumoje“ skelbiami liudijimai jaunimo, dalyvavusio LJD
ir PJD, – tai jaunatviško optimizmo užtaisas.
Skaitytojų laukia ir kiti liudijimai
– atskiras mergaičių ir berniukų gimnazijas baigusiųjų patirtis analizuoja patyrusi
pedagogė Viktutė Siliūnienė, iš tiesų – tai atskirų lyčių mokyklų reabilitacija, neišnaudotų
galimybių revizija.
Tėvas Antanas Saulaitis SJ pasakoja apie ugdomąją skautų
bendruomenės veiklą, kuri padeda jaunuoliams suprasti, kad „vidinė drausmė, savitvarda
– tai pagrindas, kuriuo remiasi visos bendrijos veikla ir gyvenimo būdas; pajuntamas
ir pasitenkinimas gerai atliktu uždaviniu“.
Psichologė Zita Vasiliauskaitė
aptaria šeimos turtinės padėties įtaką vaikų elgesiui; ir tai ne vienintelis rugsėjo
„Artumos“ tekstas, kuriame gvildenami vaikų ugdymo iššūkiai, teikiama praktinių patarimų
tėveliams, trokštantiems savo vaikus lavinti kantrybės, meilės ir krikščioniško teisingumo
dvasia. „Kažkas neseniai pradžiugino primindamas Jėzaus mokymą apie Paskutinį teismą,
– rašo kun. Artūras Kazlauskas. – Pirmiausia būsim klausiami, ką esame gera padarę.
Paskui – ką galėję padaryti gero, bet nepadarę. O tik paskui bus pasižiūrėta į nuodėmes.
Tad kvietimas: skubėkime daryti gera!“
Ir naujasis Panevėžio vyskupas Lionginas
drąsina visus: „Bažnyčiai reikia būti tikėjimo skatintoja, o ne jį kontroliuojančia
pastoracine muitine, jos centre turi būti Kristus. Mes gi esame kviečiami eiti į visus
tuos pakraščius, kur nuklydusi ne viena, o gal net visos devyniasdešimt devynios avys.“