Jonas Paulius II Lietuvoje. Antroji diena – sekmadienis, 1993 rugsėjo 5

Antrąją savo vizito Lietuvoje dieną, sekmadienį, rugsėjo 5-ąją, popiežius Jonas Paulius II pradėjo trumpu ekumeniniu susitikimu nunciatūroje su Lietuvos krikščioniškų Bažnyčių ir bendrijų atstovais. Po to nuvykęs į Antakalnio kapines Popiežius meldėsi prie žuvusiųjų 1991 metais Vilniuje ir Medininkuose kapų.

1. Gyvybės ir mirties Viešpatie, Tu ryžais tapti žmogum, kad kryžiaus mirtimi atpirktum žmogų. Miręs ir prisikėlęs Kristau! Galingųjų buvai nesuprastas, persekiotas ir nuteistas; gyvenai tarp mūsų, žodžiais, darbais visiem darei gera, gydei ligonius, maitinai alkanus, - ir leidai save prikalti prie kryžiaus. Iš savosios garbės aukštumų pažvelk į šiuos kryžius, primenančius Lietuvos vaikams, paskutines netolimos praeities skaudžios nelaimės aukas. Skausminga patirtis įgyta brangia kančios, prievartos ir persekiojimų kaina. Ji taip pat kupina niekad neprarastos vilties, neužgesusio laisvės lūkesčio, giliai įsišaknijusio krikščioniško tikėjimo drąsos. Tikėjimas padėjo atsispirti prieš tamsias ir dažnas prievartos bangas, neigusias Dievą ir žeminusias žmogų.

2. Šie dar nauji mediniai kryžiai, Viešpatie, iškilę čia kitą dieną po 1991 sausio tryliktosios, mena Tavo Kryžių tuoj po Prisikėlimo, Kalvariją ir tuščią kapą. Prie šių kryžių, Viešpatie, regim kitus, tikėjimo išaugintus, ašarom aplaistytus. Jie - gyva atmintis brangių žmonių, užmigusių Tavo ramybėje, kurie, vedami nuoširdaus, veiklaus tikėjimo, paaukojo gyvenimą šeimai ir darbui. Štai anie kryžiai primena kritusius kovos lauke karius, krauju aplaisčiusius žemę, kuri turėjo tapti grūdui saulės ir vilties gaivinama dirva. Šiose kapinėse matom ir kapų be kryžių.

3. Ateinu, o Viešpatie, kaip ramybės ir vilties piligrimas, kad prie kapų paskutinių Lietuvos kankinių, jų protėvių ir jų senų priešų skelbčiau tikėjimą Tavimi ir mūsų prisikėlimu. Taip pat tikėjimą Tavimi už tuos, kurių kapai nepažymėti Tavo kryžiaus ženklu. Kartu su broliais ir seserimis lietuviais noriu melstis ir atleisti, atnaujinti tikėjimą meilės galia ir atmesti keršto pagundą, kuri visuomet veda į pražūtingus
neapykantos tinklus.

4. Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Padaryk, Viešpatie, kad tie kryžiai, primenantys dar nesenus brutalios prievartos ir priešiškumo laikus, būtų tylūs, tačiau nuolatiniai gynėjai nuo naujų skaudžių pergyvenimų, kuriuos neša akla ideologijos jėga, tautinė puikybė bei sąmoningas žmogaus kilnumo nepaisymas. Tegul kryžiai ant kapų karių, žuvusių brolžudiškuose karuose, tampa nuolatiniu raginimu santarvei ir broliškumui. Jau niekada neleisk, kad tikėjimo broliai taptų priešais, kuriuos supriešina skirtingi tikslai, kalba, tautinės vėliavos, tradicijos ir ydos. Ateinantiems į šias kapines melstis ir prisiminti kapai be kryžių tebūna dramatiškas perspėjimas apie istorinę patirtį, kilusią iš pastangų gyventi be Tavęs, o Viešpatie, ir kurti naują žmogų, kuris, gyvendamas toli nuo Tavęs, ir vėl įsitikina esąs silpnas, ydingas ir liūdnas.

5. Kryžiai, primeną mylimus asmenis, - jie tvirti ir tokių čia daugiausia - tepaskatina artimuosius ir bičiulius atgaivinti savo krikščionišką tikėjimą. Prie šių kryžių teauga meilės, vilties ir atlaidumo daigai. O, kad Tavojo Kryžiaus šviesa, Viešpatie, nušviestų ir įprasmintų visus kryžius! Žvelgdamas į juos, kiekvienas Lietuvos sūnus teprisimena, jog žmogaus - jo paties ir visų brolių - orumas remias į Tave, miręs ir prisikėlęs Kristau, laiko ir istorijos Viešpatie, kiekvienos žmogiškos būties pradžia ir pabaiga. Amen! (Malda Vilniaus Antakalnio kapinėse prie nepriklausomybės (1991) kankinių kapų, rugsėjo 5d, sekmadienis)

* * *

Sekmadienio Mišias popiežius Jonas Paulius II aukojo Vilniaus Vingio parke. Homilijoje, kurioje buvo kalbama apie krikšto sakramentą, jis be kita ko prisiminė ir negalėjusį išsipildyti troškimą aplankyti Lietuvą jau 1987 m. kai buvo švenčiamas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus.

1. „Kas gimė iš Dvasios, yra Dvasia“ (Jn 3, 6) Šitaip Jėzus Kristus sako Nikodemui, Įstatymo mokytojui, gerai išmanančiam Senąjį Testamentą - šventąsias knygas, kuriose kalbama apie Dievo Sandorą su Izraeliu. Nikodemas žinojo, kas yra toji Sandora, Jahvės sudaryta su išrinktąja tauta, kurią Jis išvedė iš Egipto. Dievas tada izraelitams davė Dešimt Įsakymų, surašytų dviejose akmens plokštėse. Nikodemas taip pat žinojo, jog iš amžiaus į amžių Jahvė per pranašus skelbė Naująją Sandorą: „Įskiepysiu savąjį įstatymą į jų sielas, įrašysiu jį į jų širdis“ (Jer 31, 33).

2. Žmogus nėra vien kūnas, bet ir siela. Kaip tik siela, Šventojo Rašto žodžiais tariant, „širdis“, reiškia „žmogaus gelmę“ (plg. Jer 31, 33). Apie ją Jėzus kalba Nikodemui.

Brangūs Broliai ir Seserys! Ilgai buvo stengiamasi į jūsų Tėvynės sūnų ir dukterų sąmonę įdiegti materializmo dvasią. Šiandien kartu su atgautąja laisve nauju įkarščiu reikia skelbti Kristaus pasakytus žodžius apie žmogaus „širdį“, apie sielą: „Kas gimė iš Dvasios, yra Dvasia".

3. Broliai Seserys! Lygiai kaip Nikodemui, ir jums visiems Kristus kartoja: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės" (Jn 3, 3).
Iš motinos įsčių žmogus gimsta kaip medžiaginė ir dvasinė būtybė, bet šie „dvasios pradai“ turi bręsti Šventosios Dvasios teikiama išganingos malonės jėga. Kristus, besišnekėdamas su Nikodemu, pabrėžia: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).

Užgimimas iš Šventosios Dvasios - tai paslaptis, paliečianti žmogaus sielos gelmes. Kristus, pasaulio Atpirkėjas, šį gimimą susiejo su Krikšto sakramentu, kuris, kaip ir kiti sakramentai, reiškia nematomos paslapties regimąjį ženklą. Per šį sakramentą žmogus tampa Dievo įsūniu pagal Kristaus paveikslą, įžengia į pažadėtąją Karalystę - amžinąjį Dievo gyvenimą.

4. Karštai troškau aplankyti Lietuvą 1987 metais. Tada šventėte savo protėvių Krikšto šešių šimtų metų jubiliejų. Šios kelionės troško taip pat jūsų Vyskupai ir visa Lietuvos Bažnyčia. Kadangi tatai buvo neįmanoma padaryti, - jūs patys gerai žinote priežastis, - dėkoju Dievui, kad šiandien galiu būti su jumis šiame mieste, jūsų sostinėje.

Kuo nuoširdžiausiai sveikinu kardinolą Vincentą Sladkevičių, Vyskupų Konferencijos Pirmininką, jūsų vyskupą Audrį Bačkį ir kitus čia esančius Bažnyčios Vadovus. Sveikinu Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles, visą Dievo tautą, šiandien pamaldžiai susibūrusią prie Viešpaties altoriaus. Tariu pagarbų žodį Valdžios atstovams, dalyvaujantiems šios dienos iškilmėse, ir visiems, padėjusiems surengti šią mano apaštalinę kelionę.

Kartu su jumis, brangūs Broliai ir Seserys, dėkoju Švenčiausiajai Trejybei už Sandorą su Dievu, dovaną, suteiktą tikintiesiems Krikšto sakramentu. Tai visus jungianti dovana, tikrai vienijanti su Nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Švento Krikšto dovana išties leidžia dalyvauti Gyvenime, kuris apsireiškė Kristaus Prisikėlime.

Mūsų amžininkas Palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo akivaizdus tokio Gyvenimo liudytojas. Šį Vilniaus vyskupą, Marijonų vienuolijos atnaujintoją, esu paskelbęs Palaimintuoju Romos Šv. Petro Bazilikoje 1987 metais, Lietuvos Krikšto šešių šimtų metų jubiliejaus proga.

Nors tada negalėjau švęsti šios garbingos sukakties Lietuvoje, aną dieną visi giliai vienijomės tikėjimu, viltimi ir meile.

5. Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Taigi šiandien kartoju apaštalo Petro žodžius: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, Dievo įsigytoji liaudis“ (1Pt 2, 9) Dievas jus pašaukė „į savo nuostabią šviesą“ - Jėzų Kristų, kad išgarsintumėte Jo „šlovingus darbus“ (plg. 1 Pt 2, 9). Ši „galia“ - Gyvojo Dievo galia - yra ženkli ir jūsų istorijoje. Ji pasirodė tais sunkiais išmėginimų laikais, kai Lietuvai reikėjo stoti žūtbūtinėn kovon; kai šitiek jūsų Šalies sūnų ir dukterų kentėjo, buvo ištremti, sėdėjo kalėjimuose, nešė sunkią priverčiamųjų darbų naštą ar buvo nukankinti.

6. Šiandien visi tie jūsų tėvynainiai yra čia, kartu su mumis. Esam visi suvienyti Dievo Dvasios galia. Kartu su psalmininku jie šaukia: Mūsų Tėvų Dieve… Išgelbėki mus, ir būsim laimingi. Padaryk mus didžiadvasius (plg. Ps 50/51, 14). Taip jie šaukia kartu su mumis, - kai kančių metai pasibaigė ir jūsų Tėvynė žengia laisvės keliu. Kaip tik dabar labiausiai reikia „didžiadvasiškumo“. Reikia dvasiškai atgimti. Sėkla, kurią prieš amžius jumyse pasėjo Krikštas, turi dabar išaugti gyvybingu daigu ir padėti kiekvienam dvasiškai atgimti. Užtat kreipkimės į Viešpatį psalmininko žodžiais: Sutverk mumyse tyrą širdį, o Dieve, nepalaužiamą dvasią atnaujink! (plg. Ps 50/51, 12).

7. Popiežius kreipėsi baltarusių kalba:

Taigi kreipiuosi į Viešpatį psalmininko žodžiais: „Sutverk širdį mums tyrą, o Dieve, mumyse nepalaužiamą dvasią atnaujink!“ Tyra širdis - tai sąžinė, Šventosios Dvasios ir ugnies krikštu apvalyta (Mt 3, 13), kurią Viešpats Kristus davė žmonijai. Būkite ištikimi savo Krikšto malonei, Krikšto, kuris sutvirtinamas Patepimu, atgaivinamas Eucharistijoje ir Sutaikinimo sakramente. Nepalaužiama dvasia: daugelio kartų per amžius įgytas palikimas praturtina dabar šioje žemėje gyvenančius ainius. Kiekviena Lietuvos duktė ir kiekvienas jos sūnus iš naujo tesustiprėja Kristaus Kryžiaus papėdėje. Teatgimsta prie Dievo Motinos širdies; vėl teatranda šią Dvasią „savo sielos gelmėj“, kad ją perteiktų naujosioms kartoms.

8. Broliai Seserys! Netrukus kartu su tais, kurie rengiasi priimti Krikšto sakramentą, atnaujinsime mūsų pačių ar per krikštatėvius Krikšto metu duotus pažadus. Dvasinio atgimimo ir įsijungimo į Bažnyčią apeigos vyksta šiame nuostabiame parke, po laisvos Lietuvos dangum, ir tarsi simbolizuoja skirtumą tarp vakarykštės ir šios dienos. Vakar dažnai buvo krikštijama slapčia, kartais netgi be deramo pasirengimo. Šiandien, kai atgauta religinė laisvė, šios apeigos yra viešas Švenčiausiosios Trejybės pašlovinimas ir noras kuo labiau sustiprinti krikščioniško tikėjimo šaknis šioje žemėje. Iš visų, o pirmiausia iš tėvų ir krikštatėvių, pašauktų vaisingai ir rūpestingai perduoti krikščioniško gyvenimo dovaną, tatai pareikalaus vis didesnės atsakomybės. Tad kaip svarbu deramai pasirengti Krikštui! Kuo skubiau reikia giliai pažinti krikščioniškąjį mokslą ir ugdyti evangelines dorybes! Tiems, kurie priima Krikšto sakramentą, ir tiems, kurie bus jo liudininkais, linkiu, kad ši malonės akimirka paskatintų liudyti tikėjimą kasdienybėje. Iš tikrųjų Krikštas - malonės sėkla, kuria reikia kasdien rūpintis, kad iš jos išaugtų dvasinius ir apaštalinius vaisius nešąs medis. Brangūs jaunuoliai, įgyvendinkite Krikšto malonę! Kristaus žiburys neturi būti paslėptas; jį reikia aukštai iškelti, kad visi galėtų pamatyti ir ieškoti dieviškojo tiesos ir meilės Mokytojo!

9. Krikštu priartėjame prie Kristaus, - prie žmonių ir tautų istorijoje Dievo ręsto pastato kertinio akmens. Statykime ant Jo visą mūsų ateitį. Būkime gyvieji akmenys tos Sandoros, kurią mūsų protėviai sudarė su Dievu. Amen! (Mišių Vingio parke pamokslas, Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis)

Po Mišių Šventasis Tėvas vadovavo tradicinei sekmadienio vidudienio maldai ir šia proga pasakė dar vieną kalbą.

Brangūs Broliai ir Seserys!

1. Šiandien pirmą kartą Romos vyskupas įprastinei „Viešpaties Angelo“ maldai kviečia iš vieno Baltijos šalies miesto - Lietuvos sostinės Vilniaus. Čia atvyko į savo apaštalinę kelionę - aplankyti kilnių ir senų tautų, išgyvenusių sunkų savo istorijos tarpsnį.

Po pusę amžiaus trukusios politinės ir kultūrinės priespaudos, kai skaudžiai buvo laužoma netgi svarbiausia žmogaus teisė pažinti Dievą ir viešai išpažinti savo tikėjimą, Lietuva, Latvija ir Estija įžengė į naują kelią - laisvės kelią. Šis kelias nėra lengvas, - mat laisvė iš kiekvieno pareikalauja gyvo atsakomybės jausmo ir nuoširdžios savitarpio pagarbos.

Religinė laisvė kaip tik užtikrina šitokio užmojo sėkmę. Iš tikrųjų, tenai, kur tikintieji ir geros valios žmonės savo gyvenimą derina pagal Tiesą ir jos etinius reikalavimus, viltis išsivaduoja iš utopijos kerų ir veda į tikrą pažangą.

2. Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Mano brangieji, kreipkime mūsų protus ir širdis į Mariją, garbinamą Aušros Vartų šventovėje kaip Gailestingumo Motiną. Vakar vakare kartu su vyskupais ir gausiai susirinkusiais tikinčiaisiais šioje šventovėje su džiaugsmu kalbėjau Rožinį, kurį Vatikano radijas transliavo visam pasauliui. Šiandien dar kartą kviečiu visus maldai už Baltijos tautines ir bažnytines bendruomenes ir už jų svarbiausius poreikius. Ypač kviečiu melstis, kad jose įsiviešpatautų santarvė ir broliškumas, kad labiau už grupių interesus, nors ir pagrįstus, būtų vertinamas visos visuomenės gėris, o visų pirma silpniausių ir vargingiausių.

Su pasitikėjimu prašykite visų tautų Motiną, kad vestų Lietuvą, Latviją ir Estiją taikos keliais. Tegul užtariant Tai, kurią tikintieji vadina Stella Orientalis, santykiai tarp Baltijos valstijų ir kaimyninių kraštų vis labiau būtų grindžiami laisvės ir solidarumo dvasia. Tegul Ji išmeldžia, kad šiame Europos regione augtų tikėjimas, tvirtėtų teisingumas ir taika.

3. Popiežius kreipėsi rusų kalba:

Iš šių kraštų, esančių natūraliu tiltu tarp Centrinės bei Šiaurės Europos ir Rytų Europos, aš ypatingai sveikinu kaimyninę Rusiją, o ypač krikščionių bendruomenes, iš kurių savo istorine reikšme ir garbinga tradicija labiausiai išsiskiria stačiatikių Bažnyčia, vadovaujama Jo Šventenybės Maskvos Patriarcho.

Visi žinome įvykius, per pastarąjį šimtmetį paženklinusius istoriją, su giliomis ir dažnai liūdnomis pasekmėmis kaimyniniams kraštams ir visam pasauliui. Taip pat visi mes susidomėję stebime Rusijos pastangas įžengti į vis tvirtesnes laisvės ir vidaus bei tarptautinio solidarumo epochą. Aš įsitikinęs, kad katalikų bendruomenės nariai kartu su visomis kitomis krikščionių Bažnyčiomis padės siekti gerovės ir taikos, kurių visi taip linki Rusijai šiuo svarbiu jos istorijos momentu.

Aš vėl noriu patikėti šį nelengvą providencinį kelią Dievo Motinai, kurią rusų tauta garbina su ypatingu pamaldumu. Tepadeda Pasaulio Valdovo Motina Rusijai pasiekti taiką tiek joje pačioje, tiek ir už jos ribų. Dvasinėse vertybėse visi Rusijos piliečiai teatranda šviesą ir jėgų kurti žmogaus vertą ir Dangiškojo Tėvo mintį atitinkančią ateitį.

Dabar kreipkimės į Švenčiausiąją Mergelę Mariją „Viešpaties Angelo“ malda. (Kalba prieš vidudienio maldą, Vilnius, 1993 m. rugsųjo 5 d., sekmadienis)

* * *

Po pietų Apaštališkoje nunciatūroje Popiežius susitiko su Lietuvoje akredituotu diplomatiniu korpusu. Tuo metu nuo nepriklausomos Lietuvos tarptautinio pripažinimo buvo praėję tik dveji metai. Lietuvoje reziduojantis diplomatinis korpusas dar buvo nedidelis. Pažymėtina, kad apaštališkasis nuncijus buvo vienas pirmųjų pastoviai Vilniuje įsikūrusių užsienio diplomatų.

Popiežius kreipėsi prancūzų kalba:

Ekscelencijos, Ponios ir Ponai!

1. Esu laimingas, galėdamas jus priimti Apaštalinės Nunciatūros būstinėje Lietuvoje. Dėkoju jūsų Dekanui Monsinjorui Justo Mullor Garcia už žodžius, kuriuos jis man tarė jūsų vardu. Jis išreiškė jūsų rūpestį padėti tautai, kuri pradeda iš naujo gyventi pagaliau atgauta laisve, ir jūsų bendrą troškimą skatinti tarptautinį dialogą. Juk kalbama apie taiką pasaulyje ir konkrečiai Baltijos regione. Atvykęs jau turėjau progos pasakyti, kad jaučiu didelį džiaugsmą būti šiame krašte. Tai, kad šios pastoracinės kelionės metu galiu susitikti su Lietuvos valdžios ir tautos atstovais, reiškia, jog yra užverčiamas dramatiškasis regiono istorijos puslapis.

Nuo šiol Europa nėra padalyta antagonistinių ideologijų: ji eina tautų bendradarbiavimo keliu. Tai ilgas, daug kantrybės reikalaujantis darbas, kurį turi dirbti visos žemyne gyvenančios tautos. Šios tautos turi vėl atnaujinti brolybės ir solidarumo ryšius, kad išnyktų ankstesniais periodais susikaupęs apmaudas.

2. Suprantu, kad kalbu diplomatų grupei, kurią vienareikšmiškai galima laikyti pionieriais. Sostinėje Vilniuje jūs esate vieni iš pirmųjų Lietuvos ir visų Baltijos tautų atgimimo liudininkų. Jūs esate kvalifikuoti stebėtojai naujos situacijos, kuri buvo sukurta turtingos istorijos ir kultūros regione ir leidžia čia įsitvirtinti demokratijai. Akredituoti Lietuvoje, jūs esate pirmieji šių įvykių gilios reikšmės ir žmogiškų bei socialinių pasekmių vertintojai.

3. Beveik pusę amžiaus Lietuva ir kitos dvi Baltijos tautos, taip pat daugybė kitų valstybių kentė marksistinį režimą ir slapčia puoselėjo savo nacionalinę savimonę bei politinę nepriklausomybę. Centralizuota valdžia vykdė stiprios priespaudos politiką ir neapsakomai varžė asmenis bei tautas. Vos tik 1918 metais pasaulis pradėjo atsigauti nuo pirmojo kruvino ir destruktyvaus sprogimo, daugybė Europos politikų, užuot atidavę jėgas taikos kūrimui, nesiliovė mąstę vien nacionalinių interesų ir karo, ideologinės valdžios ir socialinės prievartos sąvokomis. Tai vedė į „slaptus paktus“ bei gėdingas sąjungas, o kartu - ir į naują ginkluotą susidūrimą, kuris ištrynė iš žemėlapio ištisas tautas. Tikras kataklizmas užgriuvo ir penketą ilgų dešimtmečių ženklino Rytų pasaulį.

Istorijos pamokyta, diplomatija nuo šiol visomis jėgomis turi remti politinį dialogą tarp tautų, politinių jėgų, kurios siekia savo teisėtos vienybės ir savarankiškumo. Diplomatija turi daryti viską, kad visiškai išnyktų bet kada galintys išdygti nesantaikos daigai. Aš gerai žinau, kad siaurų interesų našta dar sunki ir dar didelė prievartos pagunda. Tačiau diplomatija, ištikima tautų evoliucijai ir gerbianti asmens orumą, gali paskatinti arba pati pasiūlyti iniciatyvas, kurios dabartinėje situacijoje būtų svari parama Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. Tarptautinės visuomenės pareiga - sudaryti sąlygas demokratiškai gyventi valstybėse, atsisveikinančiose su totalitarizmu. Tik toks gyvenimas leidžia realizuoti teisėtus žmonių ir tautų siekius patiems tvarkytis. Demokratija reikalauja ilgo ir kantraus mokymosi bei brandos, jai būtina parama valstybių, jau seniai praktikuojančių šią valdymo formą, kuri į visuomeninį gyvenimą įtraukia visus piliečius.

Tautos atmintyje turi išlikti neigiami kai kurių praeities diplomatinių sąjungų rezultatai. Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu arba atimti iš laisvos tautos valią pačiai nuspręsti savo bendrą likimą. Didžiosios valstybės neturi teisės ant mažos valstybės piliečių užkrauti sunkų svetimųjų jungą. Kiekviena valstybė, ginanti savo suverenumą, turi ginti ir kitų tautų nepriklausomybę. Tik šitaip visas žemynas gali sulaukti ir savo politinio stabilumo bei demokratijų sustiprėjimo, ir taikos tarp visų žmonių bei tautų.

4. Patyrusi daugybę praėjusių metų sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe-simboliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visų žemyną draskančių konfliktų. Nūdienos kontekste diplomatija yra pašaukta įgyvendinti naujas formas; ji įgyja naujus tikslus, iš kurių tautos, atgavusios laisvę, daug tikisi. Diplomatinėms misijoms iškyla viena svarbiausių užduočių - sukurti sąlygas deryboms, kad sumažėtų susidūrimų galimybė tarp kultūrinių, etninių bei religinių bendruomenių, plėstųsi bendradarbiavimas tarp valstybių, būtų labiau gerbiamas žmogaus orumas ir sustiprėtų taika. Turėdami galvoje praeitį, kuri stipriai paženklino žmones, tautas ir institucijas ir kurią tenka pamažu prisiminti ir peržengti, turime būti išradingi. Visa, kas žadina žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir viltį, ryškėjančius po daugelio tamsos metų, yra tas fermentas, kuris skatina konstruktyvius santykius ir tarp tautų. Iš tiesų jokia tauta negali suklestėti, jei visos dabartinės jėgos nesusitelks tarnauti nacionalinei ir tarptautinei žmonių bendrijai.

5. Daugelio sunkumų sprendimas reikalauja pagalbos, kurią tarptautinė visuomenė turėtų skubėti suteikti. Iš tiesų, lokaliniu ir regioniniu požiūriu solidarumas yra pagrindinė priemonė sukurti humaniškai bendrijai ir vienoje, ir daugelyje valstybių. Rytų Europa dabar yra kelyje į vienybę, ji tuo gerai pasinaudojo kitą dieną po paskutinio ją paženklinusio mirtino konflikto. Jos didžiulė parama prisidėjo ir prie dabartinio mums visiems džiugaus įvykio.

Bet kokia pagalba - žmonių darbas, techninis bendradarbiavimas, drąsios finansinės investicijos - pirmiausia turi tarnauti lietuviams, padėti jiems spręsti problemas. Diplomatija negali nekreipti dėmesio į nacionalinius interesus. Vilniuje, kaip ir bet kurioje Žemės vietoje, turi būti ginama bendroji žmogiškumo koncepcija - ta koncepcija, be kurios dvišalės ir daugiašalės derybos gali prarasti prasmę.

Manau, kad mūsų amžininkai pirmiausia kreipia savo pastangas iš tiesų teisinga linkme - žmogaus teisių apibrėžimui ir gynimui. Juk negalima kalbėti apie tikruosius nacijų interesus, galvojant vien apie politinę strategiją ir ekonominę plėtrą. Nauja pasaulio tvarka, kurios šalininkai už daugialypių politinių ir ekonominių modelių įžvelgia socialinę vienybę, negali realizuotis negerbiant pirmaeilių teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybių. Neišvengiamas nacionalinis atgimimas neturi padaryti žalos esminėms žmogiškosioms vertybėms. O, kad daugiau niekada žmonės ir tautos neitų viena prieš kitą! Kiekvieną kartą, kai kyla konfliktas, yra sudarkomas ir kenčia visas pasaulis.

Šalys visų pirma yra žmonių bendrijos, susidedančios iš moterų ir vyrų, kurie gyvena, mąsto, meldžiasi ir dirba kartu pagal laisvai priimtus įstatymus ir kuriems neatimamas teises ir pareigas natūraliai suteikia pati prigimtis. Tarptautinio gyvenimo pagrindų pagrindas yra žmogaus teisės, iš kurių esminės yra teisė oriai gyventi ir išgyventi, sąžinės ir religijos laisvė, taip pat teisė sukurti šeimą - pagrindinę visuomenės ląstelę ir visuomeninio gyvenimo variklį. Kiti tarptautinio gyvenimo aspektai gali įgyti savo tikrąją reikšmę tik gerbiant šias laisves. Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien tik interesų logikos, kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos.

6. Jums kalbantis Popiežius yra šiandieninio pasaulio realybės liudininkas. Turėjau progų, taip pat ir laimę keliauti kaip taikos piligrimas. Aš skelbiu krikščioniškąjį tikėjimą: jis suteikia pilnutinę prasmę egzistencijai ir skatina kurti tokią visuomenę, kurioje kiekvienas rastų savo vietą. Savo kelionėse po pasaulį ir susitikimuose su skirtingoms klasėms priklausančiais ir skirtingas pareigas užimančiais žmonėmis aš galėjau pažinti įvairias žmonių, ir ypač jaunų europiečių, aspiracijas. Vis trumpėjant atstumams, pasaulis tampa arba norėtų tapti pasauliu, kuriame ryšiai darosi kaskart stipresni. Nepaisant kai kurių negausių grupių, bemaž visų šalių jaunoji karta trokšta gyventi tokioje visuomenėje, kur visi žmonės būtų solidarūs ir kurtų bendriją, galinčią peržengti valstybių sienas bei kalbinius, kultūrinius ir religinius barjerus. Šiuo požiūriu kultūriniai mainai ir turizmas skatina tarpusavio pažinimą ir yra gera proga žmonių kontaktams ir dvasiniam turtėjimui.

7. Tačiau dėl pražūtingų ideologinių konfliktų arba, priešingai, dėl taikos, kurią puoselėja kai kurios šalys, emigracija pasiekė niekada iki šiol neregėtą mastą. Tarptautinis dialogas darosi itin svarbus, kad kiekvienas galėtų surasti žemės įsikurti, kad pats apsirūpintų maistu ir pajėgtų išmaitinti savuosius. Jeigu iš arčiau paanalizuosime šiuolaikinio pasaulio tarpusavio priklausomybės kompleksiškus duomenis, šiame regione turi būti ypatingai pabrėžiamas vienas elementas: buvusi imperialistinė politika ir buvęs etninis, ideologinis ir religinis fanatizmas kasdien tampa vis labiau anachronistiški.

Tuo metu, kai visiškai pasmerkiamas karas - taip pat ir ekonominis bei komercinis karas, vien tik dialogas ir derybos yra tinkamas žmogaus veikimo būdas pereinant iš užsienio okupuotos valstybės statuso į visišką nacionalinę nepriklausomybę ir tarpusavio pripažinimą, dalijantis regiono turtus, sprendžiant žmonių ir materialinių vertybių judėjimo klausimus bei etnines, kultūrines ir religines problemas.

Baltijos valstybės sudaro mikrokosmosą, kuriame aiškiai matyti iškylančios aktualiausios problemos, bet čia gali išaušti ir sprendimų aušra. Šalia lietuvių, latvių ir estų bendruomenių - tikrai trokštančių taikos ir nacionalinės nepriklausomybės, kurių joms taip trūko, - gyvena ir kitos čia gimusios kaimyninių valstybių bendruomenės. Jų buvimas liudija apie ilgą istoriją, kurios tenka paisyti, netgi kai tenka apgailestauti dėl kančių, žaizdų ir nesusipratimų; reikia įžvelgti brolybės ir svetingumo perspektyvą.Netgi nepaisant priverstinio aspekto, migraciniai srautai gali skatinti ateities mainus, kurie po ilgesnio ar trumpesnio laiko galbūt bus naudingi šioms tautoms.

Trijose Baltijos valstybėse pastebima sunkumų, kuriuos kelia buvusi rusų išeivių implantacija, kartais atsiradusi sykiu su okupaciniais daliniais. Kita vertus, tarptautinė bendrija - o kartu su ja ir Šventasis Sostas - supranta rusų kilmės piliečių siekimą naudotis visomis teisėmis toje šalyje, kurioje jie gyvena. Trumpai tariant, ji išreiškė pageidavimą, kad nedelsiant būtų surastos visų žmonių, gyvenančių toje pačioje teritorijoje, santarvės formulės. Visi turi mokėti protingai reikšti savo interesus, išklausyti kitos pusės pageidavimų ir išsivaduoti nuo keršto minčių ar mėginimų jėga pasiekti tai, kas gali būti pasiekta tik gera valia ir derybomis.

Dėl to ypač naudinga tai, kad įvairios Rytų ir Vidurio Europos valstybės dalyvauja tarptautinėse Europos organizacijose: Europos Taryboje bei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. O perspektyvoje, visoms pripažintoms nacionalinėms nepriklausomoms valstybėms bendraujant su kitomis žemyno valstybėmis, gali būti sukurti platūs ir ilgalaikiai geros kaimynystės santykiai.

8. Šia specialia misija Šventasis Sostas pirmiausia rūpinasi taika, žmonių ir tautų augimu, teisėtos nepriklausomos valdžios gerbimu. Jis nori laiku priminti, kad politinės jėgos visuomet turi paisyti dvasinių dalykų, kuriuos skleidžia krikščionybė. Vietinė Katalikų Bažnyčia, palaikoma pasaulinės Bažnyčios, turi skleisti Evangeliją ir įtvirtinti gautas iš Viešpaties vertybes. Krikščionys supranta, kad jie turi suvaidinti svarbų socialinį vaidmenį kuriant nacionalines institucijas. Tai skatina Lietuvos katalikus visada būti priekyje, bendradarbiauti su visais broliais pasaulyje. Jie turi budriai tarnauti tėvynei politinėse, ekonominėse ir socialinėse institucijose, dirbti su aktyvia atsakomybe ir kilniu nusiteikimu pasiekti bendrus tikslus. Štai dėl tokios ateities su viltimi meldžiu Dievo Palaiminimo jums visiems, jūsų šeimoms ir jūsų darbui. (Kalba diplomatiniam korpusui Apaštališkojoje nunciatūroje, Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis)

* * *

Sekmadienio pavakare, Vilniaus universiteto teritorijoje esančioje šv. Jono bažnyčioje Jonas Paulius II susitiko su Lietuvos kultūros ir mokslo atstovais. Šventasis Tėvas juos ragino naujoje laisvoje Lietuvoje megzti konstruktyvų tikėjimo ir proto dialogą.

Gerbiamas Švietimo ir Kultūros Ministre, Gerbiamas Rektoriau, Gerbiami Profesoriai, kultūros ir meno pasaulio Atstovai!

1. Pirmasis iš Romos popiežių aplankau Baltijos šalis ir tikrai džiaugiuosi, kad galiu susitikti su jumis po šios garsios „Alma Mater“ stogu. Jau daugelį amžių ji yra plakanti jūsų miesto širdis, savo įvairialype intelektualine veikla besistengianti suvokti ypatingą šios tautų ir kultūrų kryžkelės pašaukimą, apie kurį ką tik dabar kalbėjo šios įžymios mokslo šventovės Rektorius: už jo raiškų ir pagarbų visų jūsų vardu Popiežiui tartą žodį maloniai dėkoju.

Ačiū už man surengtą nuoširdų priėmimą. Jis man suprantamas. Ne vien todėl, kad kyla iš jūsų jausmų taurumo, bet jis taip pat įsilieja į gilią bičiuliškų ir vaisingų santykių tarp jūsų Tėvynės ir Katalikų Bažnyčios istoriją. Tai gali paliudyti ir šis Universitetas. Kaip žinoma, vyskupas Valerijonas Protasevičius jį įkūrė, kad ir Vilnių paliestų tas kultūrinis ir apaštalinis aktyvumas, kurį Europoje ir pasaulyje sužadino Jėzaus Draugija. Be to, 1579 metais mano pirmtakas Grigalius XIII ir Lenkijos karalius, Lietuvos Didysis kunigaikštis Steponas Batoras Universitetą apdovanojo teisėmis bei privilegijomis. Šitaip jūsų „Alma Mater"įsteigimui ir augimui Katalikų Bažnyčia atliko ne antraeilį vaidmenį.

Deja, istorijos tėkmėje iš pradžių susiklostę bičiuliški santykiai ne visuomet buvo gerbiami. Ypač neseniai prabėgusiais metais tarp šių sienų buvo girdėti Bažnyčiai ir jos mokslui kritiški, kupini įtarumo ir net atviro priešiškumo balsai. Dėl to mano šiandieninis pokalbis su jumis yra itin reikšmingas. Jis atverčia naują jūsų šalies kultūros gyvenimo puslapį.

2. Praeityje - ilga ir skausminga istorija. Todėl jaučiame nenumaldomą būtinybę žvelgti į ateitį. Kad šių be galo ilgų dešimtmečių patirtis mus praturtintų, istorinė atmintis negali būti ištrinta. Šiuo laikotarpiu ir jūsų Šalis patyrė žiaurią diktatūrą, kuri teisingumo ir lygybės vardu paniekino asmens, visuomenės laisvę ir orumą. Kaip visa tai galėjo atsitikti?

Analizė būtų sudėtinga. Man regis, derėtų pasakyti, jog čia ne paskutinė priežastis - kovingasis ateizmas, iš kurio marksizmas sėmėsi įkvėpimo. Ateizmas užgavo ir patį žmogų, nes trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą laidą. Prie šios klaidos prisidėjo kitos: materialistinė istorijos samprata, kraštutinis konfliktinis požiūris į visuomenę, „mesijinis“ vaidmuo, skirtas valstybėje šeimininkavusiai vienintelei partijai. Dėl viso to ši sistema, iš pradžių ketinusi išvaduoti žmogų, galų gale padarė jį vergu.

3. Tačiau marksizmas - ne vienintelė mūsų amžiaus tragedija. Iš kitos pusės - ne mažesnė ir „dešiniųjų“ režimų atneštoji žala. Jie „nacijos“ ir „tradicijos“ vardu lygiai taip pat paniekino orumą, kuris nepriklausomai nuo rasės, įsitikinimų ir asmeninių savybių priklauso kiekvienam žmogui. Kaip čia neprisiminus nacizmo parodyto baisaus smurto, ypač prieš žydų tautą, pasmerktą sunaikinimui tariamo rasinio pranašumo vardu ir dėl beprotiškų viešpatavimo kėslų?!

Antra vertus, pagal teisinės valstybės principus kurtose „demokratijose“ buvo ir dar šiandien galima pastebėti toleruojamus ryškius prieštaravimus tarp formalaus laisvės, žmogaus teisių pripažinimo ir gausių neteisybių bei socialinės diskriminacijos. Iš tiesų čia turime omenyje socialinius modelius, kur laisvės principas ne visada eina kartu su moraline atsakomybe. Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus - tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsiakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Bažnyčia tvirtai kėlė balsą prieš tokį laisvės iškraipymą tiek politinėje, tiek ir ekonominėje srityje. Šia prasme nuo pat Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum" kartu su socializmu buvo pasmerktas ir ekonominis liberalizmas, nepaisantis jokių ribų ir neatsižvelgiantis į solidarumo keliamus reikalavimus. Bažnyčia ir šiandien be atvangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamos teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo gimstančiųjų žmogiškosios gyvybės ir silpniausių visuomenės klasių orumo.

4. Mūsų amžiaus istoriją supurtė visokie totalitarizmai ir ligotos demokratijos. Besikeičiančios ir viena kitai prieštaravusios santvarkos turėjo savitus, išskirtinius bruožus, bet, manau, nesuklysime pasakę, jog visas jas pagimdė toji imanentiškoji kultūra, kuri paskutiniais amžiais taip plačiai pasklido po Europą ir atnešė Dievo nepripažįstančius, su jo planais žmogaus atžvilgiu nesiskaitančius asmens ir visuomenės projektus.

Tik ar gali žmogus egzistuoti ir „išlikti“ be Dievo? Vatikano II Visuotinis Susirinkimas labai teisingai priminė, jog „kūriniai be Kūrėjo išnyksta“ (Gaudium et Spes, 36). Vargas, jei ši esminė tiesa užmirštama!

Dar laimė, kad Dievas, kurį ateistinė kultūra veltui mėgino išstumti iš žmogaus gyvenimo, vis iš naujo grįžta ir pasirodo, tiesia kelią per didžiuosius klausimus, į kuriuos mokslo ir technikos atradimai nemoka ir negali atsakyti. „Šiuolaikinės pasaulio evoliucijos akivaizdoje, - pabrėžia Susirinkimas, - kasdien auga skaičius žmonių, kurie arba kelia, arba iš naujo aštriai svarsto svarbiausius klausimus: kas yra žmogus? Kokia kančios, blogio ir mirties prasmė, jei, nepaisant visos pažangos, šie reiškiniai dar tebeegzistuoja? Kam reikalingi tokia brangia kaina pasiekti laimėjimai? Ką žmogus gali duoti visuomenei? Ko jis gali iš jos tikėtis? Kas bus po šio žemiškojo gyvenimo?“ (Gaudium et Spes, 10).

Tokių neišvengiamų klausimų akistatoje Dievas, tikrasis ir vienintelis Dievas, Paslaptis, iš kurios visa gimsta ir gauna prasmę, nuolatos pasirodo žmogaus širdies akiratyje, žadina gilų ir išganingą ilgesį. „Sukūrei mus, Viešpatie, dėl savęs, ir nenurims mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje“, - dūsavo didysis Augustinas (Išpažinimai, 1,1,1). Dievo siekimas yra būties įstatymas, kurio jokia santvarka niekada negalės nuslopinti.

5. Jūs, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esate atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link paslapties. Ši jūsų pareiga kyla ne iš šalies, - tarsi pažabojanti mokslinį tyrinėjimą ir apribojant laisvę. Iš tikrųjų ji atsiranda iš nuoseklios logiškos mąstysenos. Mąstydamas žmogus pajunta savo ribotumą, suvokia, kad jis pats nėra tiesa. Priešingai, - jos turi lyg apgraibomis ieškoti. Tuo pačiu metu pastebi, kad ieškodamas tiesos negali ir nepajėgia pasitenkinti nei atrasta jos dalimi, nei mažais trupiniais, - jis vis labiau galingai yra traukiamas aukštyn, į begalybę.

Kerinčiai proto veiklai būdingas šis esminis veržlumas, dėl kurio žmogus atsiduria tarp savo riboto suvokimo ir absoliuto troškimo. Todėl kai žmogus, giliai pasirėmęs tiksliu protu, atvira širdimi „mąsto“, jau eina keliu, vedančiu link susitikimo su Dievu. Tačiau pagrįstai galime klausti: kodėl šitiek mąstytojų atkakliausiai ir nuodugniausiai neigė Dievą?

Į šį opų klausimą Bažnyčia atsako: tiesa, kad Dievo buvimą galime pažinti vien protu, tačiau dabartinei nuodėmės sudrumstai žmonių giminei šis pažinimas yra labai apsunkintas (plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 37). Mąstymas nėra su niekuo nesusijusi smegenų veikla, jis artimai susietas su visu žmogaus gyvenimu.

Todėl jei norime, kad mąstymas atneštų brandžiausių vaisių, ypač tada, kai ieškom metafizinių tiesų, būtina puoselėti mąstymo etiką, kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai. Ši visuotinė „mąstymo“ etika neatpalaiduoja nuo tyrinėjimo pastangų, bet jas palaiko ir padeda. O kai veržiamės į Paslaptį, net nurodo kryptį. Mat yra vidinė sąsaja tarp „verum“ ir „bonum“: tiesos ir gėrio, - tai Dievuje sutampa su pačia Jo esme.

6. Gerbiami ir Godotini Ponai! Dabarties įvykiai verčia mus teisėtai galvoti, jog gyvename epochinę pasaulio istorijos lūžio akimirką. Šiame sunkiame kelyje į ateitį, kurios šiandien niekas negali nuspėti ar nubrėžti jos ribų, tikrai lemiamą reikšmę turi intelektualų vaidmuo. Jį reikia iš naujo pabrėžti, ypač dabar, kai žlugusios ideologijos sugriovė pasitikėjimą, o filosofinė mintis, ko gero, pakrypusi į skepticizmą ir pavojingą pragmatizmą.

Nereikia iškart manyti, kad ši minties krizė gali paveikti tikintįjį - lyg tikėjimas privalėtų užkariauti proto nuopuolio paliktą tuščią lauką. Tikrasis tikėjimas protą pripažįsta ir jį vertina, jį ugdo ir skatina. Bažnyčios mokslas šitai daug kartų yra pabrėžęs (plg. Denzinger-Schonmetzer 3015-3019; Gaudium et Spes, 15).

Naujame kultūros klimate, kurį dar reikia sukurti, esama atviros plačios erdvės tikėjimo pokalbiui su kultūra. Jis neapsiribos vien tik religinėmis problemomis, bet taip pat palies artimai susijusias didžiąsias etikos ir antropologijos temas. Atnaujintas Bažnyčios ryšys su kultūros pasauliu, kur būtų atsižvelgta į skirtumus ir tarpusavio supratimą, regis, yra būtinas ir skubus. Šis bendradarbiavimas padėtų suvokti tokią painią mūsų dabartį ir numatyti reikiamą kryptį ateičiai.

7. Iš tikrųjų mūsų pasaulyje apstu juodų ir baltų dėmių, čia daug šviesos ir tamsos. Užtat reikia kantrybės ir išmintingų sprendimų. Žmoniją dar per daug žemina prievarta ir visokia nepakanta, milijonus žmonių kamuoja badas ir skurdas. Jai gresia tokio masto ekologinės nelaimės, kad „aplinkos tragedija“ tampa ne mažiau grėsminga už branduolinę. Visa tai liūdina ir baugina. Tad kaip neatvėrus širdies vilčiai! Juk matome, kad daugelis visuomenės sluoksnių, ypač jaunoji karta, trokšta naujos bičiulystės, vis aiškiau suvokia žmogaus teises, kultūrą be prievartos, stengiasi savanoriškai padėti vargšams ir atstumtiesiems, kovoti už švarią gamtą.

Taigi pinasi šviesa ir tamsa. Lauktoji Bažnyčios ir kultūros santarvė turės išsklaidyti tamsą ir atverti duris šviesai. Šiam tikslui, kaip svarbus „laiko ženklas“, turi padėti daug žadantis ekumeninis judėjimas tarp krikščionių, tarpreliginis dialogas, įvairių tikybų žmones kviečiąs bendradarbiauti žmonijos labui. Praeityje likę liūdni religinių kovų prisiminimai, tikra tikėjimo naktis, bet jau aušta žadėtoji religinės taikos aušra, prisidedanti prie gražaus visuomenės sambūvio.

8. Taigi šių įvykių akistatoje, Garbieji Ponai, jūsų Universitetas tampa reikšmingu simboliu. Jis įkurtas geografiniame centre Europos, pašauktos į vis artimesnę vienybę, kad pasitarnautų pasaulio taikai. Šis uždavinys gerai atitinka jos daugiatūkstantmetės kultūros tradiciją. Senas ir gilus Europos ryšys su krikščionybe taip pat stiprina taiką. Dabar Bažnyčia iš savo pusės labiau nei bet kada yra pasiryžusi dėti į naująją Europos ateitį savo seną ir visuomet naują dalį. Tai Kristaus „Dievo su mumis“, „Dievo su žmogumi“ liudijimas. Tai Dievo, kuris apsireiškė Sūnaus kryžiuje, Sūnaus, kuris tapo žmogumi, paskelbimas. Tai Dievo - Meilės - skelbimas.

Šios meilės paskatintas ir atvykau pas jus. Sujaudintas žvelgiu į jūsų akis, pažinusias ašaras. Jūsų asmenyje apglėbiu visus ilgai kentėjusius brolius. Bet pirmiausia trokštu kartu su jumis žvelgti į ateitį, į mūsų laukiantį pažangos ir taikos kelią. Nebijokite, Bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją. Tokiomis mintimis jus sveikinu. Dėkoju, kad atidžiai ir nuoširdžiai klausėtės. Meldžiu jums, jūsų darbams, jūsų brangiems asmenims Dievo palaimos. (Kalba inteligentijai Vilniaus universiteto šv. Jono bažnyčioje, Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis)

* * *

Paskutinis labai intensyvios antrosios vizito Lietuvoje dienos įvykis buvo Jono Pauliaus II susitikimas su lenkų bendruomene, vykęs Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje.

Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Brangūs Broliai ir Seserys!

1. Noriu išreikšti ypatingą džiaugsmą susitikdamas su jumis šiandien, mano apsilankymo Lietuvoje metu, Šventosios Dvasios bažnyčioje, kurią lanko lenkų kilmės lietuviai bei Lietuvoje buvojantys lenkai.

Ši šventovė yra svarbus simbolis ir lyg priminimas įvykių, kurie paliko neišdildomą pėdsaką krikščioniškoje ir tautinėje istorijoje dviejų kraštų, sujungtų glaudžiais kaimynystės ir broliškumo ryšiais jau nuo Lietuvos kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos sosto paveldėtojos Jadvygos santuokos. Pakanka prisiminti skaisčią šventojo Kazimiero asmenybę, kad parodytume gelmę ir vaisingumą to ryšio, kuris išliko net sunkiais laikais, ir nors kartais jį apsunkindavo antagonizmas, tačiau niekada nesumenkino jo prasmės ir esmės. Džiaugiuosi galėdamas šiandien būti su jumis, brangūs Broliai ir Seserys, ir visus jus nuoširdžiai sveikinu. Susitikimas su jumis šiame mieste, turtingame istorinių paminklų, yra tikra Viešpaties dovana ir suteikia man daug džiaugsmo.

2. Neketinu šiandien kalbėti apie vėlesnę ar ankstesnę praeitį, kuri jau priklauso istorijai ir už kurią dėkojame Viešpačiui, įžvelgdami joje Dievo Apvaizdos veikimą tiek džiugiais, tiek liūdnais istorijos laikotarpiais. Romos vyskupas yra čia, kad pirmiausia sustiprintų tikėjimą ir paskatintų jus liudyti tikėjimą šiandien, liudyti su viltimi pasiekti geresnę ateitį. Nūdienai pirmiausia priklauso bendra patirtis, nuo kurios dabar išsivaduoja tikintieji šiuose Europos kraštuose. Po tamsos ir išbandymų valandos išmušė šviesos ir krikščioniškos veiklos valanda. Ilgus penkiasdešimt metų jums trukdė išpažinti tikėjimą, tačiau dabar atėjo laikas, kai galite viešai liudyti Evangeliją, suvokdami, kad kiekvienam žmogui ir visai visuomenei ji yra tikroji pagalba, padedanti pergyventi sunkias nūdienos akimirkas, pašalinti baimės ir rezignacijos pagundą, suvaržančią uolumą vieningai kurti ateitį.

Brangūs Broliai ir Seserys, jūsų miestui suteiktas ypatingas pašaukimas dialogui ir broliškai santarvei krikščionių, kurie įvairiomis kalbomis meldžiasi ir suvokia esą paveldėtojai skirtingų, nors iš dalies ir bendrų, istorinių tradicijų. Šioje šventovėje, kaip ir daugelyje kitų, kur švenčiama Eucharistija bei teikiami Sakramentai abiem kalbomis, lenkai ir lietuviai kviečiami bendradarbiauti, o pirmiausia suprasti vienas kitą, kad tvirtėtų jų vienas tikėjimas, ta pati viltis ir meilė.

Stebėdami įvykius visoje Europoje, negalime nepastebėti, koks ryškus yra poreikis, kad visos tautos, atmetusios pavojingą nacionalizmo pavojų, vienytųsi jausdamos atsakomybę, nors ir kiekviena savaip įgyvendindama integracijos procesą. Iš savo pusės Bažnyčia, atsižvelgdama į Vatikano II Susirinkimo patarimus, suvokia jai būdingą misiją istorijoje ir daro viską, ką gali, kad tą procesą palengvintų.

Mano Brangieji, Europa laukia, kad aktyviai dalyvautumėte šio kontinento įvykiuose. Kontinento, patiriančio esmines permainas. Taip pat Bažnyčia Europoje turi viltį, kad greitai galės laisvai atsidusti abiem plaučiais, kuriuos stiprino istorija. Tačiau reikia ir jūsų pagalbos, kad galėtų atsinaujinti veikiama Šventosios Dvasios, kurios įtakos ženklas buvo neseniai įvykęs Vyskupų Susirinkimas. Bažnyčia nori kurti vilties ir gilaus dvasinio atsinaujinimo ateitį.

3. Mielieji, mūsų susitikimas suteikia man gerą progą kartu su jumis nors trumpam atkreipti dėmesį į taip laukiamą ateitį, kurią būtina kurti ištikimybės Dievui ir žmonijai dvasia. Šventoji Dvasia teįkvepia visiems geros valios ir išminties, kurių taip reikia kuriant Bažnyčią ir visuomenę, ištikimas Dievui ir Jo karalystei, taip pat ištikimas žmogui ir jo orumui.

Tikėjimas yra kilni visuomenės vertybė. „Jūs pasaulio šviesa, - pasakė Kristus savo mokiniams. - Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 14-15).

Rytojaus Lietuva ir Lenkija harmoningai augs, jei jūs, kaip Bažnyčios vaikai, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime semsitės šviesos ir išminties iš Evangelijos: jei visuomet ryžtingai ir tvirtai seksite Kristumi, kuris, Jo žodžiais tariant, yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kristus yra geriausias kelias į ateitį, vertą žmogaus ir jo kilnaus pašaukimo mylėti; yra vienintelė Tiesa, sugebanti tapti tikru ateities pagrindu, yra gyvenimo pilnatvė tiems, kurie pasišvenčia tarnauti artimui šiame pasaulyje ir nuolat siekia amžinosios gerovės.

4. Šiuos apmąstymus ir linkėjimus patikiu Palaimintajai Faustinai Kowlskai, kurią beatifikavau prieš kelis mėnesius Romoje, dalyvaujant Lenkijos Primui Kardinolui ir Vilniaus Arkivyskupui. Sesuo Faustina daug metų buvo „viena iš jūsų“. Šioje bažnyčioje yra pamaldžiai gerbiamas šventas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio garbinimą ji skelbė. Mano Brangieji, būkite pasekėjais jos kūdikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei. Iš šios nuolankios ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiomis aplinkybėmis būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio Žodžio mokiniais ir paklusniais Šventosios Dvasios Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais.

Palaimintoji Faustina teužtaria kiekvieną iš mūsų ir pamoko žvelgti į amžinybę. Tepaskatina Dievą turėti mūsų gyvenimo centru, taip kaip ji tai darė. Tada mūsų evangelinis liudijimas ir tarnavimas broliams bus tikrai vaisingas. Visiems suteikiu savo Palaiminimą!

Susitikimo pabaigoje Jonas Paulius II dar pridūrė:

Dar norėčiau šį tą pridurti, nes kai žmogus pradedi kalbėti gimtąja kalba, lengva įsišnekėti… Vengsiu būti labai šnekus, bet noriu dar šį tą pasakyti. Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti - visa esybe. Bent jau esmine jos dalimi. Taip ir pasiliko. Ir Romoje. Gal net dar labiau. Tačiau noriu labai karštai padėkoti Dievo Apvaizdai už tai, kad pagaliau mane čia atvedė. Tai man ypatinga malonė - visa ši piligriminė kelionė, visi susitikimai, o ypač šio ryto iškilmingų šv. Mišių laikymas. Tuomet man paaiškėjo, kas tai yra Dievo paslaptis tautų istorijoje. Paslaptis tautų istorijoje. Dievas rašo savo tiesas, savo Apvaizdos ir išganymo ketinimus. Rašo kiekvieno žmogaus gyvenime. Rašo ir tautų istorijoje. Ir čia sunku to nepastebėti. Tai darosi ypač akivaizdu, byloja per visa, kas buvo ir kas yra. Supratau tai, ką tiek metų ir dešimtmečių nešiojau savyje. Dar vienas dalykas. Vakar kartu meldėmės Aušros Vartuose. Ir ten pacitavau eilutes iš „Pono Tado“, Adomo Mickevičiaus žodžius Dievo Motinai: „Šventoji Motina, Čenstakavos gynėja, Tavim Aušros Vartai Vilniuje garsėja“. Baigiantis šiam susitikimui, noriu jums pasakyti, jog tie žodžiai pranašiški. Ir poetai turi kažkokią ypatingą dalią pranašysčių misijoje. Jie kalba apie tai, kas išlieka, nepaisant visų sunkumų, su kuriais susiduriame ir mes, ir mūsų broliai lietuviai. Tai išlieka. Ir tai neįveikiama. Nes tai yra Ji, viena, ta pati. Aš jau įvairiais būdais esu Ją pažinęs - Zebžidovsko Kalvarijoje, mūsų Jasna Guroje, Fatimoje ir pagaliau Aušros Vartuose. Ir žinau, kad Ji ta, kuri nugali bet kokį blogį, net tą didžiausią, galutinį. Sumindo žalčiui galvą. Tikiu, kad Ji leis mums nugalėti ir tokias blogio atmainas, kurios apsunkina kelią į ateitį. To kelio į ateitį Jasna Guros Marijos, Aušros Vartų Marijos globoje linkiu savo tautiečiams ir savo broliams lietuviams Lenkijoje ir Lietuvoje. Garbė Jėzui Kristui. (Kalba Lietuvos lenkams Šv. Dvasios bažnyčioje, Vilnius, 1993 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis)

(Vatikano radijas)