Pokalbis su Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi

Vilniaus, Kauno ir Telšių kunigų seminarijose prasidėjo naujieji mokslo metai. Šiemet į Kauno seminariją įstojo 12 kandidatų, į Telšių - du, į Vilniaus seminariją - keturi. Renata Žiūkaitė šia proga kalbina Vilniaus kunigų seminarijos rektorių kunigą monsinjorą Žydrūną Vabuolą.

Kaip vertinate šių metų stojamuosius į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją?

Stojamieji kaip visada vyko rugpjūčio mėnesį ir buvo negausūs. Stojamuosiuose dalyvavo iš viso penki kandidatai, keturi iš jų buvo priimti į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos propedeutinį kursą. Trys iš keturių priimtųjų priklauso Vilniaus arkivyskupijai ir vienas kyla iš Kaišiadorių vyskupijos.

Prieš 20 metų irgi buvo įvairiai. Aš pamenu, kai mano kursas stojo į seminariją, stojimas buvo tikrai gausus. Buvome 22 bendrakursiai, o po dvejų metų įstojo tik šeši. Nors skaičius banguodavo, vidurkis buvo didesnis negu šiais laikais. Priežasčių yra įvairiausių. Žmonių Lietuvoje sumažėjo, daug iškeliavo. Po nepriklausomybės atgavimo buvo didesnis entuziazmas, didesnis atsisukimas į Bažnyčią ir tikėjimą. Manau, kad viena iš tokių svarių priežasčių dėl kurios jaunuoliai bijo rinktis kunigystės kelią, tai yra nemokėjimas arba nedrąsa apsispręsti visam gyvenimui. Manau dėl to šiandien jauni žmonės mažai tuokiasi, mieliau renkasi gyvenimą susidėjus be santuokos, kadangi galvoja, kad po kelių metų norės pakeisti gyvenimo partnerį. Lygiai taip pat žmonės bijo rinktis kunigystę, nes tai irgi yra pasirinkimas visam gyvenimui.

Buvo įdomu išgirsti, kad popiežius Pranciškus liepos pradžioje kalbėdamas seminaristams, novicijams ir novicijoms, susirinkusiems į piligriminę kelionę prie apaštalų kapų, pažymėjo, kad yra paplitęs laikinumas ir negalutinis apsisprendimas. Kvietė visus besiruošiančius kunigystei bei vienuolystei priešintis tokiai kultūrai, išdrįsti Kristų pasirinkti pilnai, iki galo ir visam gyvenimui.

Kokiais būdais mes galėtume subrandinti daugiau pašaukimų į kunigystę?

Vien maldos neužtenka, bet ji yra pati svarbiausia, nurodyta paties Jėzaus Kristaus. Jis liepė prašyti Pjūties Šeimininką, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį. Kaip krikščionių bendruomenė galėtume sukurti teigiamą aplinką pašaukimams augti ir bręsti. Mes kunigai turėtume autentiškai ir ištikimai savo pašaukimu gyventi, tą liudyti kitiems, pakviesti jaunus vyrus pamąstyti apie tokį gyvenimo kelią. Pasauliečiai, šeimos turėtų palaikyti tuos, kurie renkasi tokį gyvenimo kelią. Susiduriame su nemaža dalimi atvejų, kai pas mus stojantieji susilaukia tėvų ir giminių priešpriešos. Palaikyti, leisti tokį pašaukimą rinktis, melstis už juos ir juos drąsinti. Manau, kad jauni žmonės išdrįstų rinktis šitą pašaukimą, jeigu tik žinotų, kad jis yra reikalingas. Pamenu labai gražius pal. Pop. Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus jaunimui per 2000 m. PJD Romoje. Melsdamasis už jaunimą, jis sakė, kad jaunimas labiau bijo vidutiniškumo nei aukos, juos labiau gąsdina drungnumas nei pasiaukojimas. Aš tikrai tikiu tais žodžiais, kad jaunimas nori ir drįsta aukotis, jei žino, kad ta auka yra reikalinga. Sužinoti, kad jų auka reikalinga Dievui, jie gali ir per mus, krikščionių bendruomenę. Tad jeigu mes sukursime palankią aplinką, kurioje pašaukimai bus skatinami, o ne dusinami, manau, kad Dievas tų pašaukimų tikrai duos ir jauni žmonės dosniai į Kristaus kvietimą atsilieps.