Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė:
„Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus
vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“. „Kai namų
šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris
ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada
imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...'
O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi
piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite
Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan.
Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo
karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“.
(Lk 13, 22-30)
IŠGELBĖTIEJI
Laikas nuo laiko Evangelijoje
susiduriame su kokiu nors smalsuoliu… Išganytojas ne kartą buvo klausiamas apie šio
pasaulio pabaigos „dieną ir valandą“. Kiti, kaip girdime šio sekmadienio Evangelijoje,
domėjosi bent jau apytikriu išgelbėtųjų skaičiumi, bijodami, kad pastarųjų bus pernelyg
mažai: Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų? Netgi apaštalai ginčijosi tarpusavyje ir
klausinėjo Jėzaus apie tai, kuriam iš jų dangaus karalystėje bus lemta sėdėti Jėzaus
dešinėje ir kairėje.
Trumpai tariant, visuomet atsiranda koks nors smalsuolis,
kuriam labai norisi pažvelgti į didįjį Dievo sąrašą bent viena akimi, sužinoti, kada
vyks paskutinis teismas, pažiūrėti, kam tas teismas pasibaigs laimingai ir kas bus
išaukštintas labiau už kitus. Žinoma, labiausiai to sąrašo viršuje tikimasi pamatyti
savo vardą… Jėzus kategoriškai atsisako patenkinti tokį smalsumą. Jis aiškiai pabrėžia,
kad mes privalome rūpintis žinoti visiškai kitus dalykus. Vietoje patenkinęs mūsų
smalsumą Viešpats prabyla apie laukiančius netikėtumus, apie tai, ko net neįstengtume
įsivaizduoti.
Dangaus karalystėje tikrai bus tų, kurių bent jau mes, „pastovūs
klientai“, ten net negalėtume įsivaizduoti: Ateis žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės
ir pietų ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Norėtųsi šiuos Jėzaus žodžius pakomentuoti
taip: Viešpats pakvies daugybę žmonių, kuriuos mes ryžtingai atstūmėme nuo mūsų, tik
išrinktiesiems skirtų, stalų.
Šalia neįprastos išgelbėtųjų kilmės ir skaičiaus
mūsų laukia dar vienas netikėtumas: nepriimtųjų į dangaus karalystę padėtis. Tai tie,
kurie mano, jog jau dabar turi tam teisę, tie, kurie didžiuojasi, jog visąlaik buvo
artimi Viešpačiui: Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…
Iš
tiesų, per amžius buvo surengta daugybė vaišių, kurių metu buvo valgoma ir geriama…
Dievo garbei. Ne vieną kartą žmonės užpildė aikštes, tačiau ne tiek tam, kad paklausytų
Viešpaties žodžio, bet kad vadovai galėtų būti visų matomi ir nusiskintų jiems skiriamą
plojimų porciją…
Nežiūrint įsitikinimo, kad dangaus vartai jiems jau beveik
atviri, visi tariami „teisieji“ susilaukia griežto atsako: Aš nežinau, iš kur jūs…
Visuomet yra rizika, kad karščiausiai visus tikinantys, jog žino, ko Dievas nori iš
žmonių, vėliau su kartėliu įsitikins, jog Viešpats nieko nežino apie juos, būtent:
jų darbai, idėjos, pagyrimai ir prakeikimai kitaip manantiems neturėjo nieko bendro
su Dievo valia. Egzistuoja rizika, kad save laikantys privilegijuotais eilėje įžengti
į Dievo karalystę, vieną dieną suvoks, kad pirmumo teisė buvo atiduota kitiems: Yra
paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmųjų, kurie bus paskutiniai.
Aišku viena:
niekas niekada negali tvirtinti, kad Dievas mąsto taip, kaip tai atrodo mums patiems.
Kaip tik todėl Viešpats ir kalba apie ankštus vartus. Jie ankšti mums todėl, kad savo
gyvenimą turime visuomet derinti su gal nemaloniais, bet kietais ir teisingais Evangelijos
žodžiais. Jie ankšti, nes pro juos įeinama ne pateikiant išrašus iš parapijinių knygų,
bet liudijant meilę, kuri moka džiaugtis ir tuo, kad dar daug bus išgelbėtų…