Bruno Forte. Didžiausia žmogaus pagunda

Žmogus yra prasmės ieškotojas. Todėl buvimas piligrimu yra pamatinė jo gyvenimo sąlyga. Žmogus yra tarsi tas, kuris ieško tolimos tėvynės, kuris leidžiasi būti sugundomas tolimo horizonto. Jei žmogus iš prigimties yra piligrimas link gyvenimo, dangaus maldautojas, mirtina pagunda, kuri jį gali užklupti, yra sustoti kelyje, pasijausti atvykus, pasijausti ne šio pasaulio praeiviu, tačiau šiandienos turėtoju, valdytoju, paneigiančiu kelionės tiesą.

Apie tai rugpjūčio 29 – rugsėjo 1 dienomis šiaurės Italijos mieste Bressanone kalbėjo Bruno Forte, žinomas italų teologas, Chieti-Vasto diecezijos arkivyskupas, dalyvaudamas teologijos kongrese, skirtame pagrindinei temai : „Klausimas apie Dievą – religinė kalba ir pasaulio kalbos“. Jo pranešimo ištraukos buvo paskelbtos Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“, jose teologas kalba apie žmogų keliauninką ir apie didžiausią pavojų jam.

Tikroji Izraelio tremtis Egipte prasidėjo tada, kai hebrajai išmoko ją pakęsti. Tremtis prasideda ne tada, kai paliekama tėvynė, bet tada, kai širdyje nebėra tėvynės nostalgijos. Pasak Heideggerio, mūsų epochos drama nėra Dievo trūkumas, bet tai, kad žmonės nebekenčia dėl šio trūkumo, nebejaučia poreikio įveikti begalinio mirties skausmo, tremtį, o ne tėvynę laikydami dabartimi.

Iliuzija pasijautus atvykus, pretenzija būti sočiam, viską pabaigus savo reikaluose, tai yra mirtina liga. Tampama jos kaliniais, kai širdyje nebėra nerimastingumo ir aistros klausti, troškimo atrasti, kad vėl klaustume ir ieškotume.

Tai galioja ir Dievo keliui: ir susitikimo su Dievu patirtyje didžioji pagunda yra sustabdyti savo gyvenimą. Liuteris, semdamasis iš šv. Bernardo, sako: „Dievo kelyje negalima sustoti, net ir stabtelėjimas jau nuodėmė“. Kai nebeturima troškimo ieškoti, kai sustojama, tada nutolstama nuo Dievo. Tai yra giliausia Kryžiaus įstatymo prasmė.

Krikščionis skelbia „verbum Crucis – Kryžiaus žodį“, skandalą, kuris jį nuolatos neramina, nes gerai žino, kad didysis pasirinkimas yra savo lūkesčių nukryžiavimas ant Kristaus kryžiaus arba Kristaus nukryžiavimas ant savo lūkesčių kryžiaus.

Arkivyskupas Forte citavo Dostojevskio „Didžiojo inkvizitoriaus legendą“: senas inkvizitorius pasmerkia eretikus laužui, o vienas žmogus viską stebi tyloje. Kai jį atveda pas inkvizitorių, šis supranta, kad tai Kristus ir prašo jo nieko nesakyti, nes jau kartą viską pasakė, o dabar tik kelia sumaištį. Dostojevskis paaiškina senojo inkvizitoriaus veiksmų prasmę: jis mano atliekąs didžiausia meilės darbą. Atimdamas iš žmonių laisvę, jis mano juos padarąs laimingais, nes nuima pareigos ieškoti ir rinktis svorį.

Tačiau Kristus atmeta tokį samprotavimą: jis yra laisvas ir kviečia laisvei. Jis žino, kad laisvės kaina yra didelė, bet vis tiek yra verta ja gyventi. Galbūt be laisvės žmogus ir atrodys patenkintas, tačiau nebebus žmogumi, nes būti žmogumi reiškia būti laisvu, nors kaina yra aukšta: Kryžius. Kryžius yra laisvės evangelija. Tai nori pasakyti Dostojevskis: tam, kuriam tiesa nebereiškia būti turimam Kažkieno (iš didžiosios raidės), tačiau pačiam ją turėti, tas nužudė savyje ne tik Dievą, bet savo žmogiškos būtybės orumą. (Vatikano radijas)