Naujosios Zelandijos vyskupų pasiūlymai dėl konstitucijos: reikia saugoti ne tik laisvę,
bet ir laisvės sąvoką
Šiuo metu Naujoje Zelandijoje vyksta šalies konstitucijos peržiūra, o už tai atsakingas
Konstitucinis patariamasis komitetas pakvietė įvairias visuomenės jėgas pateikti savo
pastabas ir požiūrį. Į šį kvietimą atsiliepė Naujosios Zelandijos katalikų vyskupų
konferencija. Katalikai sudaro apie 12 procentų šalies gyventojų, kurių dauguma yra
krikščionys, pirmiausia anglikonai.
Konstitucinio patariamojo komiteto kvietime
pažymima, kad konstitucija yra taisyklės, pagal kurias gali gyventi kartu visa šalis;
kad įstatymo valdžia užtikrina laisvos, saugios ir tvarkingos visuomenės gyvavimą.
Įstatymo valdžia yra būtina, tačiau, pažymi Naujosios Zelandijos ganytojai,
vien to nepakanka. Demokratinės institucijos ir ekonomika gerai veiks tik tada, jei
sugyvens su tam tikrais premoderniais kultūriniais įpročiais. Vyskupai remiasi žymiu
politinės minties atstovu Francis Fukuyama, kuris argumentuoja, jog vien įstatymo,
kontrakto ir ekonominio racionalumo nepakanka stabilumo ir gerovės post-industrinėse
visuomenėse užtikrinimui, reikia taip pat pasitikėjimo, moralinio įpareigojimo, pareigos
bendruomenei, abipusiškumo. O šie dalykai labiau yra „kultūriniai įpročiai“, nei racionalūs
apskaičiavimai. Vyskupų pasiūlymai liečia būtent šį, kultūrinių ir moralinių įpročių,
vertybių ir dorybių sferą, būtiną, kad laisva visuomenė ir atvira ekonomika tikrai
veiktų.
Ginant kultūrą, kurios reikia laisvos visuomenės ir laisvos ekonomikos
gyvavimui, reikia ginti pačią laisvės sąvoką. Laisvė kai kurių paviršutiniškai yra
suvokiama kaip laisvė ieškoti individualaus pasitenkinimo tol, kol tai neigiamai nepaliečia
nei vieno, kurį valstybė yra pasiruošusi ginti. Šioje perspektyvoje demokratija tėra
procedūrų visuma, kuri reguliuoja asmeninių pasitenkinimų siekius. Čia nėra vietos
pilietinei visuomenei, bendruomenės demokratiniam diskursui, tik samplaika izoliuotų
vienetų, kurie vargu ar gali būti vadinami piliečiais, nes pajėgūs konfrontuotis vienas
su kitu tik paduodami vienas kitą į teismą, rašo George Weigel, kitas Naujosios Zelandijos
vyskupų cituojamas politinis mąstytojas.
Alternatyva tokiai ekstremaliai laisvės
ir individualios autonomijos sąvokai yra idėja, jog asmenys atranda savo prasmę ir
laimę vieni per kitus ir su kitais. Tai pamatinė etinė nuostata, priklausanti kultūros
sferai.
Laisvė nėra pati sau. Ji degeneruoja iki leidimo, jei yra atsiejama
nuo tiesos ieškojimo ir jos pasekmių priėmimo. Gerbiant kiekvieno piliečio įsitikinimus
ir iš jų išplaukiantį skirtingumą, bendra pareiga siekti tiesos saugo visuomenę nuo
subyrėjimo. Tiesa, savo ruožtu, nėra vien nuomonės. Visas pažinimas ir mokslinis progresas
priklauso nuo poreikio žinoti, kaip yra iš tiesų. Troškimas ir pareiga siekti tiesos
yra pamatas dialogui. Be jo liekama tik faktinėje įvairovėje ir potencialiame subyrėjime,
o ne autentiškame pliuralizme, kuris yra tikras kultūrinis pasiekimas.
Bendrasis
gėris ir subsidiarumo principas yra kiti du Naujosios Zelandijos katalikų vyskupų
konferencijos pasiūlymų dėl konstitucijos principai. Bendrasis gėris yra sąlygos,
kurios leidžia pavieniams piliečiams save realizuoti, būti savo likimo kalviais, duoti
indėlį savo visuomenei. Subsidiarumo principas nurodo, kad aukštesnės institucijos
neturi trukdyti pavieniams asmenims ar asociacijoms padaryti tai, kas įmanoma jų pačių
jėgomis ir sugebėjimais; padėti tada, kai to reikia.
Ryšio tarp laisvės ir
tiesos, asmenų tarpusavio priklausomybės pasekmė yra egoistinio gyvenimo atsisakymas.
Šioje perspektyvoje, Lordo Actono žodžiais, laisvė nereiškia elgtis kaip nori, tačiau
teisę daryti tai, ką jaučiame privalą daryti. Sekuliari valstybė turi sukurti erdvę,
kurioje piliečiai ir jų grupės galėtų save realizuoti kiekvienas savo būdu. Tai skiriasi
nuo ideologinio sekuliarizmo, kuris netikėjimo perspektyvą paverčia pagrindine, sumenkinant
religijos laisvę, kai tuo tarpu ji tėra vienas iš pasirinkimų pliuralistinėje demokratinėje
visuomenėje. (Vatikano radijas)