Švč. M. Marijos ėmimas į dangų (Žolinė)

Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia. (Apr 11,19a; 12.1.3-6a.10ab)

KELIAS Į DANGŲ

Dabar jau beveik legendinis Jungtinių Tautų Organizacijos sekretorius Dagas Hameršeldas yra pasakęs: „Kai žmogus liaujasi tikėjęs dangumi, jis žemę paverčia pragaru“,- panašu, kad kaip tik tai mes dažnai ir regime…

Dabar rojus ir dangus daugeliui atrodo tarsi pasaka, tačiau tokiu atveju žmogaus ateitis praranda orientaciją, yra paženklinta pasimetimo, o, svarbiausia, visame tame atsiranda neurotiškas požiūris į dabartį, kuri, jei nėra kitokios ateities, praranda savo prasmę, o tai reiškia, kad nepatenkina žmogaus ir negali mums atnešti laimės: argi tai nėra pragaras?!

Tik pažvelkime į tai, kas vyksta pasaulyje: kiekvieną dieną, o ypač kiekvieną naktį, ir tuojau pat prieš akis turėsime tuščios ir nelaimingos visuomenės paveikslą. Gal kaip tik tas vaizdas ir turėtų mus paskatinti visų pirma padėkoti Dievui už tikėjimo dovaną, apšviečiančią mūsų dabartį ateities šviesa.

Pirmasis šios iškilmės Mišių Žodžio liturgijos skaitinys kaip tik ir kalba mus apie dabartį. Jame pasakojama apie tai, kad pasaulyje vyksta dramatiška kova tarp moters, apsivilkusios saule, pagimdžiusios berniuką, kuriam lemta valdyti tautas, ir milžiniško raudono slibino, kuris nori nužudyti berniuką ir sustabdyti Jo nesulaikomą žygį prisiimti pasaulio Gelbėtojo likimą.

Vaikas, kuriam skirta valdyti tautas, yra Jėzus, raudonasis slibinas – šėtonas. Tokiu būdu pasaulio istorija tampa susidūrimu tarp Jėzaus ir šėtono, kuris nuolat įvairias būdais prieštarauja Dievo valiai. Tai susidūrimas tarp meilės ir neapykantos, tarp nusižeminimo ir išdidumo, tarp atleidimo ir keršto, tarp nuoširdumo ir egoizmo.

Ši kova iš tikrųjų vyksta mūsų viduje, kviesdama užimti poziciją ir pasirinkti, su kuo einame mes: su Jėzumi ar piktuoju?!

Šalia kūdikio Jėzaus stovi saule apsisiautusi moteris, tai reiškia: moteris, kurios širdis yra visiškai atvira Dievui. Ši moteris yra Marija. Joje blogis nepajėgė rasti jokios dėmės, ir todėl Marija yra šėtono priešininkė ir pirmoji Dievo bendradarbė, gelbstint visą žmoniją.

Kuo gali pasibaigti šis susidūrimas? Atsakymas jau yra aiškus, nes šiandien švenčiame didžiąją paguodos šventę: laimi kūdikis (Jėzus), laimi moteris (Marija), nes jos siela kupina šviesos, pripildyta Dievo malonės.

Todėl laimi kiekvienas, stojantis Kūdikio ir saule apsigaubusios Moters pusėn, tas, kuris moka gyventi palaiminimais, priešingais šėtono prakeiksmams.

Šiandien, atrodytų, kad geriau pajustume Kristaus pergalę, Bažnyčia kreipia mūsų žvilgsnį į dangun paimtąją Mergelę Mariją. Ji yra Kristaus pergalės pirmasis vaisius, Marija yra ateitis, į kurią mes visi žengiame.

Evangelijos ištrauka šiandien mums parodo Mariją, giedančią Magnificat, pačią drąsiausią Šventajame Rašte randamą pranašystę.

Ši giesmė pradedama ramiu ir nuoširdžiu Dievo pagarbinimu: Marijos žvilgsnis nukreiptas į Dievą, nes Dievas yra uola, į kurią viskas remiasi. Tai suprasti ir pripažinti yra nepaprastai svarbu, nes tik taip įmanoma suvokti visas proporcijas ir įžvelgti gyvenimo bei istorijos reikšmę.

Marija tęsia giesmę ir garbina Dievą už tai, kad Jis pažvelgė į savo tarnaitės menkumą. Tas tikrumas, žinojimas, kad Dievas visuomet stoja menkųjų pusėn, Marijai suteikia tikrumą, kad patys mažiausieji švęs pergalę: pergalę, kurios tuo momentu Marija nenujautė, bet kuria tikėjo!

Tie mažiausieji yra vargdieniai dvasioje, laisvi nuo turtų šlovinimo, nuolankieji, gailestingieji, tyraširdžiai, taikieji, persekiojami dėl Jėzaus vardo. Dievas stoja jų pusėn, ir todėl jie, ir tik jie bus nugalėtojai istorijos raidoje.

Savo giesmėje Marija – ir tai aiškiai pastebima – supranta, kad pasaulyje yra daugybė išdidžiųjų, galingųjų ir turtingųjų, kurie sau stato didingus sostus, kad jame knibžda daugybė pavydžių ir godžių egoistų. Vis dėlto tikėdama Marija gali sakyti: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“.

Galime tik padėkoti Dievo ir visų mūsų Motinai už šią žinią, už tuos giedrus žodžius, primenančius, kad Dievas visuomet išaukština mažuosius, tuos, kurie sugeba būti paprasti, gal ir vargingi, bet svetingi, kaip Betliejaus prakartėlė ir sugeba priimti tai, ką Dievas jiems dovanoja.

Dievas išaukština mažuosius, ir dangun paimtoji Mergelė Marija yra pats geriausias to įrodymas!

Jos giesmė gali tapti mūsų giesme, o svarbiausia: mūsų gyvenimo programa, įkvepiančia mūsų kasdieninius pasirinkimus, kad taip pat būtume verti įžengti į dangų.

(Mons. Adolfas Grušas)