Devynioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti' ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas. Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. (Lk 12, 32-48)

MŪSŲ TURTAS

Iš pirmo žvilgsnio šio sekmadienio Evangelijos ištrauka atrodo tarsi sudurstyta iš atskirų gabalų. Po pradinio Jėzaus pamokymo, kad reikia atsižadėti žemiškųjų turtų, norint tapti dangaus Karalystės piliečiais, pereinama prie tvirtinimo, jog tie, kuriems yra pavesta tvarkyti dieviškus turtus yra labiau atsakingi nei tie, kurie tas pačias Dievo malones gavo veltui. Nelengva suprasti, kas gali sieti šiuos abu tvirtinimus, tuo labiau, jei pažvelgsime į centrinę Evangelijos ištraukos dalį, matysime, jog čia yra kviečiama budėti, laukiant netikėto Viešpaties atėjimo. Netgi gali susidaryti įspūdis, kad, likus keturiems mėnesiams, jau pradėjome Advento laiką…

Nors ir gali susidaryti įspūdis, kad neįmanoma atsekti ryšio tarp centrinės ir dviejų kitų Evangelijos ištraukos dalių, tačiau, kaip teigia biblinių tekstų egzegetai, ypatingą reikšmę turi tekstas, esantis tarp pradinės ir baigiamosios dalies ir drauge susijęs su jomis. Tai reiškia, kad esminė šio sekmadienio Dievo Žodžio žinia slypi trijuose centrinės dalies palyginimuose, o būtent: apie šeimininką, vėlai grįžtantį iš vestuvių, apie netikėtai užpuolantį plėšiką ir apie garbingą prievaizdą. Viską kartu jungia pasakojimas apie budėjimą ir pasirengimą pasitikti savo Viešpatį ir šiuo atveju kalbama ne apie adventinį eschatologinį laukimą, kuomet Dievas netikėtai įžengs į mūsų gyvenimą, bet apie mūsų pasirengimą priimti Dievo karalystę, kitaip sakant, esame klausiami, ar esame pasirengę pasitikėti mūsų Viešpačiu.

Iš tiesų čia kalbama apie labai paprastą dalyką: ar mes savo gyvenime, ar suvokę, kas iš tiesų mums atneša laimę, padarome viską, kad ta laimė nuolat mus lydėtų? Jei mūsų, tikinčiųjų, gyvenime svarbiausias yra Viešpats Dievas, mes privalome padaryti viską, kad tas turtas visuomet būtų mūsų namuose ir mūsų širdyje, nes kur mūsų turtas, ten ir mūsų širdis, mūsų gyvenimo prasmė.

Pagalvokime: kiek kartų savo žemiškame gyvenime esame sutikę tokių mums svarbių ir mylimų žmonių, kuriems, nuoširdžiai apkabinę, norėjome pasakyti: „Tu esi mano turtas“? Todėl keista, kad tų žodžių nesugebame ar nenorime pasakyti mūsų Dievui, Tam, kuris su mumis elgiasi kaip su savo vaikais ir mums duoda viską, kas yra reikalinga mūsų gyvenime… Galbūt taip yra todėl, kad nesugebame pasitikėti Juo taip, kaip pasitikime savimi ir šalia esančias žmonėmis?…

Štai apie ką mums kalba ši Evangelijos ištrauka: gyvenime galime turėti daug atramos taškų, daug patikimų žmonių ir daug dalykų, kuriais galime pasitikėti. Vis dėlto niekas iš jų nebus tokia parama, kokia mums yra mūsų dangiškasis Tėvas.

Drauge mums primenama, kad bet kokia kitokie lobiai, nesvarbu, kiek turėtų galios šiame pasaulyje, palyginus juos su Dievo teikiamais turtais, lieka tik nesvarbiu šio pasaulio reiškiniu. Tikrai tokiu atramos tašku nebus mūsų diplomai, profesiniai sugebėjimai, didesnės ar menkesnės užimamos pareigos,- Dievo akivaizdoje visi esame tarnai ir Jo atžvilgiu negalime reikšti jokių pretenzijų. Privalome tarnauti Jam ir tiek… Mums gali atrodyti, kad Jis vėluoja įžengti į mūsų gyvenimą, galime įsivaizduoti, kad per sunku nuolat budėti ir laukti, kada Jis pagaliau teiksis sugrįžti iš vestuvių puotos į mūsų vargingą gyvenimą. Būna, kad kartais mėginame pasinaudoti Jo autoritetu ir mėginame pasinaudoti kitais, kad jie pritartų mūsų menkiems projektams…

Tai suprasti tiems, kurie valdo jiems pavestų tikinčiųjų bendruomenes, tikrai nėra lengva ir paprasta, jeigu dar tuomet apaštalas Petras kreipėsi į Viešpatį, klausdamas, ar ir jie, kaip ir visi Kristaus sekėjai, privalo laikytis budėjimo ir laukimo dvasios…

Ir vis dėlto, kodėl turime kuo nors skųstis, jei tai, ką vadiname savo gyvenimo turtu yra ne mylimo ir mylinčio žmogaus prisiglaudimas, o pats Dievas, kuris savo bičiuliams rengia amžiną puotą, patarnauja jiems ir plauna kojas?!

Iš tikrųjų, Viešpats yra mūsų Turtas, Juo sekdami sugebame mylėti brolius ir tas, kuris myli mus, taip pat tampa tuo didžiuoju lobiu, kuriame pasiilsi mūsų širdis.

Jei ta meilė yra varginga, dar geriau! (Mons. Adolfas Grušas)