Vienas iš minios Jėzui tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su
manimi palikimą“. Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“
Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai,
jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus
laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius?
Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo
klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.
Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams.
Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt
bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kas krauna
turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Lk 12, 13-21)
DIDŽIAUSIAS
TURTAS
Ši scena, kurią paminėjo evangelistas Lukas, kreipia mūsų dėmesį
į, tikriausiai visais laikais aktualią tikinčio žmogaus požiūrio į laikinąsias žemės
gėrybes temą. Ją svarstė dar Lozoriaus sesuo Morta, pasipiktinusi, kad jos sesuo nepadeda
namuose šeimininkauti, o vien tik sėdi prie Jėzaus kojų, klausydama Jo žodžių.
Žmogau,
kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju? – klausia Jėzus, tuo pačiu patvirtindamas,
kad mes patys turime galių viską padalyti teisingai ir tinkamai, kad Dievas mums,
kaip mažiems vaikams, neužraišioja batų ir nevalo nosies. Dievas niekuomet nesprendžia
tų problemų, kurias mes puikiai galime išspręsti patys.
Turėtume pripažinti,
jog labai dažnai stengiamės įpainioti Dievą į disputą, kuriame yra labai mažai prasmės.
Pasaulis turi savo harmoniją, savo logiką, savo įstatymus ir, nors galiausiai priklauso
nuo Dievo, tačiau turi savyje jėgą veikti savaime. Dievas nemiega naktį ir nesikelia
rytą, kad užvestų pasaulio spyruoklę. Jis sukūrė pasaulį gražų ir puikų, mums leisdamas
pažinti jo paslaptis. Šventojo Rašto požiūris šiuo atžvilgiu yra labai brandus ir
protingas: jame pripažįstama, kad Dievas yra visos kūrinijos pradžia, bet drauge leidžia
žmogui valdyti visą kūriniją.
Tikrai nėra reikalo vartyti Biblijos lapų, norint
sužinoti, kas yra teisinga ekonomikoje, kaip reikia įgyvendinti teisingumą, taiką,
solidarumą… Pakanka tik įsiklausyti į savo širdį ir tikėjimo nušviestą sąžinę.
Paaiškinęs,
jog Jam nėra prasmės kištis į dviejų brolių ginčą dėl palikimo, Jėzus supranta, jog
klausiantysis, ko gero, tikėjosi ne tokio atsakymo ir jaučiasi tapęs neteisybės auka.
Susiduriame su kita – turto ir pinigų problema.
Kalbėti apie pinigus visuomet
sudėtinga. Žodžiais mes beveik visi pripažįstame, kad pinigai nėra svarbiausia, esme
tokie švarūs ir neprisirišę prie turto, tačiau tikrovėje viskas yra kitaip. Kas iš
mūsų nematė susipykusių šeimų, kai po vieno iš artimųjų mirties, atrodytų, visai pasiturintys
ir nieko nestokojantys žmonės kaltina paveldėtojus būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis?
Į
turtingą žmogų dažnai žiūrime įtariai, ypač mūsų katalikiškoje aplinkoje. Kaip tik
todėl savotiškai tenka nustebti, kad Jėzus pasirodo esąs visiškai laisvas nuo bet
kokių suvaržymų šiuo klausimu. Jis nesako, kad turtas yra kažkas nešvaraus, bet tik
tiek, kad jis gali tapti pavojingas.
Jėzus visiškai nesmerkia palyginime minimo
turtingo žmogaus. Tai darbštus darbininkas, kuriam negalima prikišti pavydo ar godumo.
Kiekvienas praktiškas žmogus pritartų jo pastangoms išsaugoti gautą gausų derlių,
kad galėtų jaustis ramiai ateityje… Galiausiai ir jo mirtis nėra jokia bausmė ar kažkas
unikalaus: kiekvienam iš mūsų ateis ta valanda, kai reikės palikti šį pasaulį. Gal
tiktai jo mirtį pagreitino pernelyg didelis stresas, darbas be poilsio, ir tai tikrai
negalėtume pavadinti Dievo veikimu.
Išganytojas aiškiai sako: turtas mums žada
tai, ko negali ištesėti, sukelia iliuziją, kad viską turint, mūsų širdis galės būti
rami. Praėjusį sekmadienį, kai klausėmės Evangelijos ištraukos apie tai, kaip Jėzus
mokė savo mokinius Tėve mūsų maldos, girdėjome jog gyvenimui reikia tikrai nedaug
dalykų: duonos (kas kartu apima maistą, darbą, namus, tarpusavio ryšius), sugebėjimo
atleisti ir parodyti ištvermę išmėginimuose.
Mūsų pasaulis įvairiomis vilionėmis
mėgina užgesinti mūsų širdies ilgesį, ir, reikia pripažinti, jam tai dažnai pavyksta.
Svarbiausiais dalykais laikome anaiptol ne tai, kas veda mus į laimę, bet išorinę
sėkmę, sukauptą lobį, ir pamirštame, kad mums reikia kai ko kito…