Marijampolėje pasibaigė palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai

Sekmadienį pasibaigė Marijampolėje nuo liepos 7 d. vykę palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai. Švenčiant Tikėjimo metus, buvo minima arkivyskupo Matulaičio paskelbimo palaimintuoju 26 metų sukaktis.

Kaip informuojama Palaimintojo relikvijas saugančios Marijampolės bazilikos interneto svetainėje, atlaidų išvakarėse, liepos 6-osios vakarą palaimintojo tėviškėje Lūginėje vyko jaunimo maldos vakaras ir visą naktį trukusi Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

Kaip jau kalbėjome mūsų laidose, pirmąjį atlaidų sekmadienį, liepos 7 d., buvo meldžiamasi už jaunimą; liepos 8-ąją buvo meldžiamasi už katalikiškų judėjimų, maldos grupių ir bendruomenių narius; liepos 9-ąją, trečiąją atlaidų dieną, buvo meldžiamasi už visus socialinius darbuotojus ir savanorius; liepos 10 d. atlaiduose buvo meldžiamasi už švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus; liepos 11-ąją buvo meldžiamasi už vyskupus, kunigus, seminaristus, vienuoles ir vienuolius; šeštąją atlaidų dieną, liepos 12-ąją, buvo meldžiamasi už ligonius, slaugytojus bei medikus; liepos 13 d. buvo meldžiamasi už šeimas.

Sekmadienį, liepos 14-ąją, pagrindinę iškilmių dieną, buvo dėkojama už arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimą palaimintuoju prieš 26 metus ir prašoma priartinti dieną kada jis bus paskelbtas šventuoju. Pagerbti palaimintąjį į Marijampolės baziliką suplaukė didelis būrys tikinčiųjų bei piligrimų iš visos Lietuvos ir iš Punsko. Šv. Mišias celebravo Apaštališkasis nuncijus arkiv. Luigi Bonazzi, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kiti Lietuvos vyskupai ir kunigai. Visus susirinkusiuosius nuncijus pasveikino, išsakydamas džiaugsmą dėl galimybės dalyvauti šiame susitikime ir perduodamas popiežiaus Pranciškaus nuoširdų draugiškumą ir sveikinimus.

Homilijoje arkivyskupas priminė Palaimintojo žodžius, pasakytus 1918 m. gruodžio 8 dieną pradedant tarnystę Vilniuje: „Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius; raginsiu turtingus, kad dalytųsi su jais...“. Tėvas Jurgis pilnai įvykdė šią savo gyvenimo programą. Arkivyskupas pažymėjo nuostabią dermę tarp palaimintojo Matulaičio ir popiežiaus Pranciškaus, kuris jau daug kartų sakė: kaip trokštu vargšų Bažnyčios vargšams. Todėl dabar ir mums, kiekvienam iškyla tas pats klausimas, kuris buvo užduotas Jėzui – Kas yra mano artimas? Buvo primintas palyginimas apie samarietį ir nuncijus svarstė, kas buvo tie du žmonės, kurie nesuteikė pagalbos, tai yra kunigas ir levitas. Jie nebūtinai turėjo būti šalti ir nejautrūs. Gal išsigando ir kuo greičiau skubėjo į miestą, o gal buvo blogai išauklėti ir nežinojo, kaip padėti beveik mirštančiam žmogui. Vėliau pasirodęs samarietis, nežiūrėdamas nei rangų, nei titulų skuba padėti. Popiežius Pranciškus taip pat parodė tokį gailestingumo ir užuojautos pavyzdį, kai jis birželio 8 d. nuvyko į Lampedūzos salą, į kurią per 15 metų atvyko daugiau nei 200.000 pabėgėlių ir kurios 20 tūkstančių nepasiekė, nes paskendo jūroje. Popiežius nuvyko ten melstis kartu su pabėgėliais, apverkti mirusius ir atkreipti pasaulio dėmesį į didžiulę problemą, kai daugybė žmonių yra priversti palikti savo šalį ieškodami geresnės ateities, solidarumo, kurio taip ir neranda. Todėl popiežius šią problemą įvardino abejingumo globalizacija, kuri mums atėmė gebėjimą verkti, jaudintis dėl kitų negandų; nemokame gyventi meile artimui, įsijausti į kito žmogaus situaciją. Todėl turime suprasti, kad Jėzus palyginimu apie samarietį siekia ne tik sužadinti mumyse gerus jausmus, Jis nori, kad mes pakeistume savo elgesį ir laikyseną, kad pakeistume kasdienį gyvenimą. Nuncijus pasiūlė tikintiesiems melsti Viešpatį dviejų dalykų: kad kiekvienas būtų pagydytas iš meilės trūkumo ir kad kiekvienas, Jėzaus pavyzdžiu, taptume geraisiais samariečiais. Kuo sekti, iš ko mokytis tikrai turime: ir popiežius, ir palaimintasis yra gerieji samariečiai.

Vatikano radijas / marijampolesbazilika.lt