Popiežiaus Pranciškaus sveikinimas Ramadano pasninką užbaigiantiems musulmonams

Viso pasaulio musulmonams. Man labai malonu kreiptis į jus ir pasveikinti Id al-Fitr šventės proga, kuria užbaigiamas Ramadano mėnuo, skirtas pasninkui, maldai ir išmaldai. Jau tradicija, kad šia proga Popiežiškoji religijų dialogo taryba pasiunčia jums sveikinimą, kartu su tema bendriems pamąstymams. Šiais, pirmaisiais mano pontifikato metais, nusprendžiau aš asmeniškai pasirašyti tradicinį sveikinimo laišką ir pasiųsti jį jums, brangūs bičiuliai, kaip pagarbos ir draugystės ženklą visiems musulmonams, ypač jūsų religiniams vadovams.

Kaip žinote, kai kardinolai mane išrinko Romos Vyskupu ir Visuotiniu Katalikų Bažnyčios ganytoju, pasirinkau Pranciškaus vardą, labai garsaus šventojo, kuris taip labai mylėjo Dievą ir kiekvieną žmogų, kad buvo vadinamas visų broliu. Jis mylėjo, globojo vargšus, padėjo sergantiems, rūpinosi visa kūrinija.

Žinau, kad šiuo laikotarpiu musulmonai labai brangina šeimyniškumą ir bendravimą su kitais žmonėmis, tad manau dera atkreipti dėmesį, kad panašių dalykų yra ir krikščionių tikėjime bei religinėje praktikoje.

Šiais metais bendram pamąstymui su jumis ir su visais, kas skaitys šią žinią, norėčiau pasiūlyti auklėjimo kaip tarpusavio pagarbos ugdymo priemonės temą, svarbią musulmonams ir krikščionims. Šia tema noriu pabrėžti švietimo svarbą mūsų tarpusavio supratimui, abipusės pagarbos ugdymui. „Pagarba“ reiškia draugišką santykį su žmonėmis, kuriuos gerbiame. „Abipusė“ reiškia, kad pagarba neturi būti vienos krypties procesas, bet į jį turi įsijungti abi pusės.

Kitame asmenyje mes turime gerbti visų pirma gyvybę, jo fizinį integralumą, jo orumą ir iš to tekančias teises, jo gerą vardą, jo nuosavybę, jo etninę ir kultūrinę tapatybę, jo idėjas ir politinius įsitikinimus. Esame kviečiami su pagarba galvoti, kalbėti ir rašyti apie kitą žmogų ne tik jo akivaizdoje, bet visada ir visur, vengdami neteisingos kritikos ir šmeižto. Siekiant šio tikslo labai svarbus vaidmuo tenka šeimoms, mokykloms, religiniam ugdymui ir visų rūšių visuomenės informavimo priemonėms.

Kalbant apie abipusę pagarbą religijų santykiuose, ypač tarp krikščionių ir musulmonų, esame kviečiami gerbti kito religiją, jos mokymo tiesas, simbolius ir vertybes. Ypatinga pagarba turi būti skiriama religijų vadovams ir kulto vietoms. Kiek daug skausmo atneša išpuoliai prieš vienus ir kitas! Aišku, rodydami pagarbą kitų tikybai ir sveikindami juos religinių švenčių proga, stengiamės paprasčiausiai pasidalinti džiaugsmu, nepaliesdami jų religinių įsitikinimų turinio.

Auklėdami musulmonų ir krikščionių jaunimą turime juos taip suformuoti, kad jie su pagarba galvotų ir kalbėtų apie kitas religijas ir jų išpažinėjus, kad nepašieptų ir nejuodintų religinių įsitikinimų ir praktikų. Visi žinome, kad abipusė pagarba labai svarbi bet kokiems žmonių tarpusavio ryšiams, o ypač tikinčiųjų bendravimui. Tik šitaip įmanoma nuoširdi ir pastovi draugystė.

Šių metų kovo 22 d. priimdamas prie Šventojo Sosto akredituotą diplomatinį korpusą pasakiau: „Neįmanoma palaikyti tikrų ryšių su Dievu, negerbiant kitų žmonių. Dėl to svarbu stiprinti dialogą tarp įvairių religijų. Galvoju visų pirma apie islamą ir labai džiaugiuosi, kad mano tarnystės pradžios Mišiose, dalyvavo daug islamo pasaulio valdžios atstovų ir religinių vadovų“. Šiais žodžiais norėjau dar kartą pabrėžti koks svarbus tikinčiųjų, ypač krikščionių ir musulmonų, dialogas ir bendradarbiavimas, kaip būtina juos stiprinti.

Su šiais jausmais dar kartą reiškiu viltį, jog visi krikščionys ir musulmonai stiprins abipusę pagarbą ir draugystę, kad tai bus daroma visų pirma auklėjant jaunąją kartą. Nuoširdžiai jus sveikinu ir meldžiuosi, kad jūsų gyvenimai šlovintų Aukščiausiąjį ir neštų džiaugsmą visiems aplinkiniams. Geros šventėms jums visiems!

Pranciškus