Katalikų Bažnyčios katekizmas (40). Kūno prisikėlimas

Krikščionys išpažįsta ne tik sielos nemirtingumą, bet tiki ir kūno prisikėlimu. Nuo pat pradžių ši tikėjimo tiesa, niekaip nesuderinama su graikų filosofija, kėlė daugybę klausimų. Korintiečiams nebuvo aišku „Kaip bus prikelti mirusieji?“, „Su kokiu kūnu jie pasirodys“ (1 Kor 15,35). Apaštalas Paulius atsako palyginimu: „Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. [...] Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis, sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas” (1 Kor 15, 36.42-44).

Taigi mūsų kūnas kaip grūdas pereis per mirtį ir bus perkeistas į tobulą kūną. Jis bus visiškai naujas, bet visuomet bus mūsų kūnas. Jis bus dar labiau susijungęs su mūsų siela, negu buvo mūsų žemiškas kūnas.

Mokymas apie kūno prisikėlimą iš numirusių nėra eschatologinė fizika. Turime atsiminti, jog „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1 Kor 2,9). Mūsų viltis remiasi ne bandymais įsivaizduoti būsimus dalykus, bet pasitikėjimu Dievu, kuris nori išganyti visą žmogų. Tokia Dievo valia mums buvo apreikšta Kristaus prisikėlimu. Pats Jėzus mums sakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 1,25).

Katekizmas moko, kad „mirtis atskiria sielą nuo kūno, bet prikeldamas Dievas grąžins negęstančią gyvybę mūsų perkeistam kūnui, sujungdamas jį su mūsų siela“ (1016). Kada tai įvyks? Tradicija mirusiųjų prisikėlimą susieja su paskutiniąja diena, tai yra su Kristaus sugrįžimu. Tačiau yra teologų, kurie siūlo kitokią Šventojo Rašto duomenų interpretaciją ir kalba apie individualų prisikėlimą iškart po mirties. Kaip bus? Pagyvensim, numirsim, pamatysim...

Vatikano radijas / Dariusz Kowalczyk SJ