Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: „Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti'“.

Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. (Lk 11,1-13)

ŽODŽIAI TĖVUI, Mons. Adolfas Grušas

Melstis – reiškia: kalbėti Dievui. Žinoma, sunku įsivaizduoti, kaip ribotas žmogus gali tiesiogiai kreiptis į Tą, kuris jį prašoka visais atžvilgiais, į visatos Kūrėją ir Viešpatį, į Tą, kurį vadiname Išmintimi, Galybe, Tobulybe. Bet kuris mūsų ištartas žodis galėtų būti netinkamas ar net klaidingas, jeigu pats Dievas nebūtų pamokęs mus, kaip reikia melstis. Apie tai ir pasakoja šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinys.

Dažnai matydami maldoje paskendusį Jėzų, apaštalai jautė, kad toji malda yra kažkuo ypatinga. Neturėtume manyti, kad mokiniai nemokėjo melstis: nėra abejonių, kad jie rūpestingai atlikdavo tai, ko iš jų reikalavo žydų religija, tačiau Mokytojo malda buvo kitokia. Vieną dieną apaštalai nebeiškentę kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, išmokyk ir mus melstis.“ Tame prašyme slypėjo kita mintis: mokiniai norėjo patirti tą jausmą, kai maldoje susivienijama su Dievu.

Apaštalų, o drauge ir mūsų visų laimei, Jėzus atsiliepė į tą prašymą ir nuo tada mes galime kreiptis į Dievą pačiais tinkamiausiais žodžiais, kalbėdami „Tėve mūsų“ maldą. Paties Dievo Sūnaus išmokyti žinome, kad tai yra toji malda, su kuria turime derinti visas kitas maldas. Žmonės, kurdami maldų tekstus ar patys kreipdamiesi į Viešpatį, būna labai iškalbingi, tačiau bet kuri mūsų asmeninė malda bus priimtina tiek, kiek jos prašymai neprieštaraus šiai, paties Viešpaties, maldai.

„Tėve mūsų“ sudaro tikrai nedaug žodžių, tačiau juose slypi tokia gelmė ir išmintis, kad, norint juos suvokti, buvo prirašyti tomai storų knygų. Vis tiktai pakanka pirmojo žodžio, kad iškart suprastume nepaprastą tos maldos naujovę ir guodžiantį grožį. Kuomet kitų religijų išpažinėjai į savo dievybes žvelgė su baime ir virpuliu, stengdamiesi permaldauti jas aukomis ir dovanomis, Jėzaus Kristaus mums apreikštas Dievas yra Tėvas. Jis savo žmonėms nėra tolimas ir abejingas, nieko neiškelia aukščiau kito, nėra panašus į valdininką, skaičiuojantį mūsų nuopelnus ir klystkelius, nepanašus į teisėją, pasirengusį bausti už nusižengimus. Priešingai: mūsų Dievas yra kupinas atidos, meilės ir švelnumo. Jėzus aiškiai tai pasako pavyzdžiais, kuomet ragina kreiptis malda į Dievą ištvermingai, su pasitikinčiu atkaklumu, nes „kas prašo, gauna, kas ieško, randa ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį? Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

Šis pamokymas reiškia, kad malda privalo pasižymėti ištvermingumu ir pasitikėjimu, tokiu, kurį parodo vaikai, kreipdamiesi į savo gimdytojus. Tai pabrėžia ir Jėzaus pavartoti žodžiai. Mes visuose Šventojo Rašto vertimuose vartojame žodį „tėve“, galbūt, ir norėdami parodyti didesnę pagarbą, tačiau aramėjų kalboje, kuria bendravo Jėzus su apaštalais, buvo pavartotas žodis „abbà“, kuriuo vaikai kreipiasi į savo tėvą, ir reiškia: „tėti“, „tėveli“. Vadinasi, Dievas yra mūsų tėtis, kuris „dar mums neprašius, jau žino, ko mums reikia“, tačiau laukia, kad paprašytume, nes tokiu būdu parodome, kad pasitikime Juo.

Aišku, mums, protingiems ir išsilavinusiems bei praktikuojantiems tikintiesiems kvietimas kreiptis į Dievą, tarsi vaikams, gali atrodyti nepatogus, tačiau taip nėra, nes jis nereiškia raginimo atsisakyti suaugusio žmogaus patirties, kai suprantame, jog rūpestingas ir drauge išmintingas Tėvas automatiškai nesuteikia to, ko prašo Jo vaikas. Dievas žmogui suteikia tik tai, ką Jis pats – ir tik Jis – žino būsiant naudinga žmogaus gerovei. Kiekvienam, kuris su pasitikėjimu kreipiasi į Viešpatį, Jis suteikia Šventąją Dvasią, o tai reiškia: tikrą gėrį, pačias didžiausias dovanas - pradedant nuo dvasinių – kurių galėjome pamiršti paprašyti.

Gal taip yra ir todėl, kad ne visuomet prisimename Viešpaties žodžius: „Jei nepasidarysite, kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“…