Katalikiškoje spaudoje neturi būti skirstymo į „konservatorius“ ar „liberalus“: tai politinių frakcijų, o ne Bažnyčios bendruomenės kategorijos

„America“ savaitinis žurnalas Jungtinėse Amerikos Valstijose, leidžiamas nuo 1909 metų, yra žinomas ir girdimas balsas katalikiškoje aplinkoje ir ne tik. Nuo pat pradžių iki pat šios dienos jį leidžia jėzuitai. Nuo 2012 metų žurnalo redaktoriumi paskirtas Matt Malone SJ. Birželio mėnesį jis paskelbė vedamąjį straipsnį apie tai, kaip regi savo žurnalo misiją. Jo įžvalgos įdomios ir platesniame katalikiškos žiniasklaidos kontekste.

Didžiausias mums tenkantis iššūkis nėra technologinis ar finansinis, tačiau egzistencinis. Tai pats svarbiausias iššūkis visai katalikiškai žiniasklaidai. Jei katalikiška žiniasklaida turi pagrįstų vilčių išspręsti finansinius ir techninius iššūkius, pirmiausia turime atsakyti į pamatinį klausimą: kas mes esame?

Pasak jėzuito redaktoriaus, į šį klausimą galbūt buvo lengviau atsakyti tada, kai katalikai Jungtinėse Valstijose sudarė tam tikrą socialinį ir kultūrinį getą. Laimei, šiandien katalikai nebėra antraeiliai piliečiai. Tačiau tuo pat metu viešojoje erdvėje yra mažiau erdvės religinei perspektyvai, nei bet kada anksčiau Amerikos istorijoje. Per pastaruosius du dešimtmečius tarp tautos politinės klasės plinta moralinis ir dogmatinis sekuliarizmas. Lytinių išnaudojimų ir blogo tvarkymosi skandalas dvynys dar labiau susilpnino Bažnyčios viešą liudijimą.

Bandant paprastai išreikšti sudėtingą problemą, galima būtų pasakyti taip: jei ir išspręsime Bažnyčios ir valstybės santykių problemą, santykių tarp Bažnyčios ir politikos problema išliks. Šios problemos sprendimas ar bent tikėtinų sprendimų siūlymas yra vienas iš svarbiausių katalikiškos žiniasklaidos JAV uždavinių.

Žvelgiant pro savo langą į viešąją erdvę, viena iš pagrindinių politinio kūno bėdų yra susiskaidymas. JAV politinis diskursas svyruoja tarp kraštutinumų: kairės ir dešinės, liberalaus ir konservatyvaus, viešo ir privataus, sekuliaraus ir religinio. Jei toks dualistinis mąstymo būdas gali būti ar nebūti naudingu pilietinei diskusijai, jis kelia mirtiną pavojų bažnytinei diskusijai, nes vieną padalija į daugelį. Jei Bažnyčią pradedame suvokti vien sekuliariais, politiniais terminais, tai nebėra Bažnyčia, tai jau ne bendrystė, tačiau į frakcijas pasidalijęs miestas, nedaug kuo išsiskiriantis platesnėje kultūroje.

Todėl turime grįžti prie klausimo: kas mes esame? „Amerika“ nėra tik žurnalas ar interneto portalas. Tai yra katalikiška tarnystė. Mes nesame žurnalistai, kurie atsitiktinai yra ir katalikai, tačiau katalikai, kurie tapo žurnalistais. Žurnale rašoma apie daug kultūros ir politikos temų, tačiau giliausia prasme tai yra bendradarbiavimas Dievo savęs apreiškime per Jėzų Kristų. Katalikiškoje tradicijoje tiesa yra asmuo, kurio vardas yra Jėzus Kristus, apreiškimo tarpininkas ir tuo pat metu turinys. Todėl žurnalo tarnystė taip pat yra tarnystė tiesai, ne abstrakčiai, bet labai asmeniškai.

Tai reiškia, kad žurnalas „America“ turi stengtis Bažnyčią suprasti ir interpretuoti per teologiją, o ne per politiką. Panašiai jis turi stengtis analizuoti pasaulietinę politiką per teologinę prizmę. Be teologinės perspektyvos, naudojant vien politines kategorijos iš akių pametama tiek Bažnyčios tapatybė, tiek jos pranašiška misija visuomenėje. Bažnyčia ir valstybė turi būti atskirtos, tačiau Bažnyčios ir politikos atskyrimas yra neįsivaizduotinas.

Jei Bažnyčia kaip Kristaus kūnas nėra politinis kūnas, jai netinka terminai „liberalus“, „konservatyvus“, “nuosaikus“, kurie aprašo frakcijų šalininkus, o be bendrijos narius. Panašiai netinkamas yra Dievo tautos priešinimas su vyskupais, tai klerikalizmas, kad ir iš kokios perspektyvos jis būtų. Akivaizdu, kad tokių kategorijų atsisakymas nereiškia kritiško žvilgsnio atsisakymo. Tai reiškia pirmiausia būti Kristaus mokiniu ir sekėju. Tik iš čia, galiausiai, kyla katalikiško liudijimo stiprybė ir tikėtinumas tiek politikoje, tiek katalikiškoje žiniasklaidoje. (Vatikano radijas)