Katalikų Bažnyčios katekizmas (37). Apaštalinė Bažnyčia
Tikime apaštalinę Bažnyčią. Katekizmas aiškina, kad Bažnyčia yra apaštalinė dėl trijų
priežasčių. Pirma – dėl to, kad ji „pastatyta ant apaštalų pamato“, Jėzaus, jo mirties
ir prisikėlimo liudytojų pamato. Antra – dėl to, kad ji perduoda apaštalų mokymą,
jų tikėjimo palikimą. Trečia - dėl to, kad jai vadovauja apaštalų įpėdiniai, vyskupai
(plg. 857).
Graikų kilmės žodis „apaštalas“ reiškia „pasiuntinį“. Jėzus pašaukė
dvylika ir pasiuntė juos skelbti Evangeliją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus
siunčiu“ (Jn 20,21). Vėliau apaštalai išsirinko sau įpėdinius. Apaštališkoji įpėdinystė
yra nenutrūkstama Bažnyčios ganytojų grandinė. Vyskupams padeda jų bendradarbiai kunigai
ir diakonai (plg. 939). Tačiau apaštalų misijoje glūdi vienas aspektas, kurio jie
negalėjo perduoti: jie buvo liudytojai, savo akimis matę Prisikėlusįjį (plg. 860).
Jie girdėjo, savo akimis regėjo ir savo rankomis lietė gyvenimo Žodį (plg. 1 Jn 1,1).
Bažnyčios apaštališkumas nesiriboja apaštalais ir jų įpėdiniais. Katekizmas
pabrėžia, kad „visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą
pasaulį“ ir kad „visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje
misijoje“ (863). Apaštalavimas vykdomas įvairiomis formomis, „tačiau meilė, pirmiausia
semiama iš Eucharistijos, visada yra viso apaštalavimo siela (864).
Katekizmas
iškelia tikinčiųjų pasauliečių vaidmenį Bažnyčios apaštališkoje veikloje. Jie dalyvauja
Kristaus kunigystėje ir jo pranašo bei karaliaus misijoje. Jie pakviesti ugdyti pasaulyje
šventumą, visuomenėje liudyti Dievą, nugalėti nuodėmę savyje ir pasaulyje (plg. 941-943).