Katalikų Bažnyčios katekizmas (37). Apaštalinė Bažnyčia

Tikime apaštalinę Bažnyčią. Katekizmas aiškina, kad Bažnyčia yra apaštalinė dėl trijų priežasčių. Pirma – dėl to, kad ji „pastatyta ant apaštalų pamato“, Jėzaus, jo mirties ir prisikėlimo liudytojų pamato. Antra – dėl to, kad ji perduoda apaštalų mokymą, jų tikėjimo palikimą. Trečia - dėl to, kad jai vadovauja apaštalų įpėdiniai, vyskupai (plg. 857).

Graikų kilmės žodis „apaštalas“ reiškia „pasiuntinį“. Jėzus pašaukė dvylika ir pasiuntė juos skelbti Evangeliją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20,21). Vėliau apaštalai išsirinko sau įpėdinius. Apaštališkoji įpėdinystė yra nenutrūkstama Bažnyčios ganytojų grandinė. Vyskupams padeda jų bendradarbiai kunigai ir diakonai (plg. 939). Tačiau apaštalų misijoje glūdi vienas aspektas, kurio jie negalėjo perduoti: jie buvo liudytojai, savo akimis matę Prisikėlusįjį (plg. 860). Jie girdėjo, savo akimis regėjo ir savo rankomis lietė gyvenimo Žodį (plg. 1 Jn 1,1).

Bažnyčios apaštališkumas nesiriboja apaštalais ir jų įpėdiniais. Katekizmas pabrėžia, kad „visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį“ ir kad „visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje“ (863). Apaštalavimas vykdomas įvairiomis formomis, „tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada yra viso apaštalavimo siela (864).

Katekizmas iškelia tikinčiųjų pasauliečių vaidmenį Bažnyčios apaštališkoje veikloje. Jie dalyvauja Kristaus kunigystėje ir jo pranašo bei karaliaus misijoje. Jie pakviesti ugdyti pasaulyje šventumą, visuomenėje liudyti Dievą, nugalėti nuodėmę savyje ir pasaulyje (plg. 941-943).

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas