Keturioliktasis eilinis sekmadienis

Anuomet Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: „Jums čia pat Dievo karalystė!“ (Lk 10,1-9)

SEPTYNIASDEŠIMT DVIEJŲ MOKINIŲ ĮPĖDINIAI

Šį sekmadienį skaitome apie septyniasdešimt du mokinius, kuriuos Jėzus pasiuntė pirma savęs. Šis pasiųstųjų skaičius yra simboliškas: senoji žydų tradicija tvirtino, kad kaip tik septyniasdešimt du žmonės buvo išsklaidyti po visą pasaulį civilizacijos pradžioje. Kristus, tokiu būdu parinkdamas mokinius, kuriems teks kalbėti apie Jo pasiuntinybę aiškiai pabrėžia, jog Evangelija skirta ne vien išrinktųjų būreliui, bet visam pasauliui. Visos žemės tautos yra pašauktos paveldėti Dievo karalystę.

Mes visi esame tų septyniasdešimt dviejų mokinių įpėdiniai. Visi esame pašaukti liudyti žmonėms Išganytoją. Deja, tai nėra pramoginė ir maloni kelionė. Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų,- sako Kristus. Tai reiškia, jog krikščioniškasis skelbimas aiškiausiai pasirodo silpnume ir nusižeminime. Drauge tenka atsisakyti bet kokių iliuzijų: čia niekas nekalba apie triumfą ir neatleidžia nuo sunkumų. Tikėtis, jog jo skelbimas bus priimtas, krikščionis gali tik tuomet, jei išliks avinėliu. Elgdamiesi agresyviai, krikščionys pasmerkti pralaimėjimui, nes tokiu atveju jie nebetenka Dieviškojo Ganytojo pagalbos, kuris aiškiai pasakė, jog gano avinėlius, o ne vilkus.

Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo,- skamba dar vienas griežtas nurodymas, iš tiesų kalbantis vis apie tą patį: Kristaus mokiniui nereikalinga jokia kita pagalba, kaip tik pats Išganytojas ir Jo Evangelija.

Evangelijai skinantis kelią į žmonių širdis, atrodo, nėra labai reikalingos į akį krintančios priemonės, garsus skelbimas. Kur kas svarbiau, kad Evangelijos stiprybė pasirodytų ja įtikėjusių žmonių gyvenime. Juk iš tiesų ne kartą kur kas daugiau įtakos padaro vienas tikrai nuoširdžiai tikintis žmogus, nei visos drauge paimtos katalikiškos laidos. Tikroji Evangelijos galybė kaip tik ir slypi tame įsivaizduojamame silpnume.

Labai keista situacija… Evangelija, vadinama gerąja, džiugiąja naujiena, į pasaulį keliauja labai palengva, o, norint ja gyventi, tenka iš karto sutikti, jog palengvinimų ir premijų šiame gyvenime tikėtis tikrai neverta. Septyniasdešimt dviejų mokinių siuntimas mums kalba apie galimybę būti nesuprastais ir nepriimtais, galimus trūkumus, būtiną kantrybę, ilgą kelią į tiesą.

Visa tai nėra instrukcija, pateikiama kažkokioms specialioms “evangelizacijos pajėgoms”, kaip kartais mėgsta teisintis silpnadvasiai. Toks gyvenimo stilius yra skirtas ir mums. Evangelija pasakoja, jog pasiųstieji septyniasdešimt du mokiniai sugrįžę su džiaugsmu kalbėjo: Viešpatie, mums paklūsta ir demonai dėl tavo vardo. Kai žmogus pajunta galįs įveikti savyje glūdinčius blogio jėgų demonus, į jo širdį ateina džiaugsmas, tačiau tikroji krikščionybė nereiškia vien tik džiaugsmingos naujienos priėmimo, bet pirmiausia norą ir troškimą tą džiaugsmą perduoti kitiems.

Žinoma, dėl džiaugsmo ir laimės tenka iškęsti kelionės vargus…

(Mons. Adolfas Grušas)