Pirmoji popiežiaus Pranciškaus enciklika „Lumen fidei“ – „Tikėjimo šviesa“
Penktadienį Šventojo Sosto spaudos salėje pristatyta pirmoji popiežiaus Pranciškaus
enciklika „Lumen fidei“. Naująjį Bažnyčios mokymo dokumentą sudaro įvadas, keturi
skyriai ir pabaiga. Įvade Šventasis Tėvas pažymi, kad šią encikliką apie tikėjimą
pradėjo rašyti Benediktas XVI, pratęsdamas savo ankstesnėse enciklikose skelbtą mokymą
apie meilės ir vilties dieviškąsias dorybes. Tad popiežius Pranciškus broliškai perėmė
savo pirmtako pradėtą darbą ir jį papildė savuoju indėliu.
Įvade taip pat primenamas
šios enciklikos skelbimo kontekstas – Tikėjimo metai, paskelbti Vatikano II Susirinkimo
atidarymo penkiasdešimtųjų metinių proga. Ypač šiandien, kai į tikėjimą dažnai žiūrima
kaip į iliuziją arba kaip į kliūtį žmogaus laisvei, reikia grąžinti tikėjimui žmogaus
gyvenimo šviesos vaidmenį, kad jis padėtų skirti gėrį nuo blogio. Ir Susirinkimo ir
Tikėjimo metų tikslas – padėti žmogui savo žvilgsniu aprėpti visą tikėjimo akiratį,
matyti jo visumą ir integraliai išpažinti.
Pirmasis enciklikos skyrius pavadintas
šv. Jono Pirmojo laiško žodžiais: „Mes įtikėjome meilę“ (4,16). Biblinė Abraomo figūra
byloja, jog tikėjimas yra Dievo Žodžio klausymas, yra kvietimas išeiti iš savęs ir
atsivėrimas pažadui, vilties kupina kelionė į ateitį. Tikėjime taip pat svarbus tėvystės
elementas, nes mus į gyvenimą ir tikėjimą pašaukęs Dievas yra mūsų Tėvas, yra gerumo
ir meilės šaltinis. Tikėjimui priešinga laikysena yra stabmeldystė. Jau Izraelio istorijoje
matome, kad stabmeldystė išblaško žmogų, jo meilę išskaido į tūkstančius prieštaringų
troškimų. Tuo tarpu tikėjimas ir pasitikėjimas gailestinga Dievo meile ištiesina žmonių
takus. Šiame enciklikos skyriuje taip pat kalbama apie centrinį Jėzaus Kristaus, jo
mirties ir priskėlimo vaidmenį. Per Jėzų Kristų Dievas veikia pasaulio istorijoje,
nauja linkme nukreipia jos likimą. Šventosios Dvasios malonės dėka krikščionis žiūri
Jėzaus akimis, dalijasi jo jausmais, dalyvauja jo sūniškajame santykyje su Tėvu. Be
Šventosios Dvasios neįmanoma išpažinti Viešpaties. Dėl to tikinčiojo gyvenimas iš
esmės yra bažnytinis, bendruomeniškas gyvenimas. Tikėjimas išpažįstamas Bažnyčios
kūne, tikinčiųjų bendrijoje. Tikėjimas nėra privatus žmogaus aktas, nėra individualistinė
koncepcija ar subjektyvi nuomonė, bet gimsta iš klausymosi ir turi būti skelbiamas.
Enciklikos
antrojo skyriaus pavadinimas – pranašo Izaijo žodžiai: „Jei netikėsite, nesuprasite“
(Iz 7,9). Šioje enciklikos dalyje pirmiausia kalbama apie tikėjimo ir tiesos ryšį.
Tikėjimas be tiesos negali žmogaus išganyti. Tikėjimas be tiesos – tai ne tikėjimas,
o tik graži pasaka, laimės troškimo projekcija. Tikėjimo ir tiesos ryšys turi būti
pabrėžiamas ypač šiandien, nes šiandieninė kultūra vis mažiau tiki didžiosios tiesos
buvimu, o yra linkusi pripažinti tik technologijų tiesą arba individų tiesas. Toliau
enciklikoje pabrėžiamas tikėjimo ir meilės ryšys. Meilė irgi nėra tik ateinantis ir
praeinantis jausmas, bet ta didžioji meilė, kuris perkečia iš vidaus ir leidžia naujomis
akimis žvelgti į pasaulį. Tiesa ir meilė yra neatskiriamos, nes meilė yra pajėgi įveikti
visus išbandymus ir nuvesti į tikrą pažinimą, o tiesa, kurią mums atskleidžia tikėjimas,
yra įsikūnijusi tiesa, yra Kristus, kuris ateina pas mus, savąja malone perkeičia
mūsų širdis. Dėl to tikėjimas niekuomet nėra užsispyręs ir arogantiškas. Tikintis
žmogus yra nuolankus, visada pasiruošęs dialogui visose srityse. Tikėjimas skatina
dialogą mokslo srityje, nes tikėjimas žadina kritiškumą ir praplečia proto akiračius,
ragina su nuostaba žiūrėti į kūriniją; skatina dialogą su kitų religijų išpažinėjais
ir su netikinčiaisiais, su nuoširdžiai ieškančiaisiais.
Trečiajame enciklikos
skyriuje, pavadintame šv. Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams žodžiais: „aš jums
perdaviau, ką esu gavęs“ (15,3), kalbama apie iš paties tikėjimo esmės išplaukiančią
pareigą evangelizuoti, apie gyvenimą tikėjimu žmogaus asmeniniame gyvenime ir bendruomenėje,
apie tikėjimo ir atminimo sąsajas. Dievo meilė suvienija visų laikų žmones ir visus
padaro Jėzaus amžininkais. Ypatingos tikėjimo perdavimo priemonės yra sakramentai.
Popiežius pamini visų pirma krikštą, kuris puikiai atspindi tikėjimo bendruomeniškumą:
krikštu žmogus priimamas į bendruomenę ir nors krikštas suteikimas individualiai konkrečiam
vienam žmogui, pats vienas žmogus negali savęs pakrikštyti. Dar labiau tikėjimo bendruomeniškumo
ir atminimo elementai atsispindi Eucharistijoje. Šiame enciklikos skyriuje paminėtas
ir Tikėjimo išpažinimas, Tėve mūsų malda ir kiekvienos kitos maldos formos svarba.
Taip pat pabrėžiamas tikėjimo vienumas. Vienas yra Dievas, kurį pažįstame ir išpažįstame;
kreipiamės į vieną Viešpatį, kuris mus suteikia vieną tiesą. Ją priima ir skelbia
Bažnyčia, kuri yra vienas kūnas ir vienas siela.
Ketvirtasis popiežiaus Pranciškaus
enciklikos skyrius pavadintas šv. Pauliaus laiško žydams žodžiais: „jis prirengė jiems
miestą“ (11,16). Šioje dalyje kalbama apie tikėjimo ir bendrojo gėrio ryšį. Jei nebūtų
tvirto ir patikimo Dievo meilės pagrindo, žmonių vienybės remtųsi vien naudos arba
baimės kriterijais. Tikėjimas užčiuopia žmonių tarpusavio santykių esmę, praskleidžia
tiesą apie žmogaus galutinį tikslą ir suteikia patikimą pagrindą, ant kurio galima
statyti bendrąjį gėrį. Šia prasme tikėjimas yra bendras gėris, yra gėris skirtas visiems.
Toliau šias mintis popiežius plėtoja keliuose konkrečiuose žmogaus gyvenimo kontekstuose
– šeimoje, tarp jaunimo, socialiniuose santykiuose, žmogaus santykyje su gamta, žmogaus
laikysenoje mirties akivaizdoje.
Galiausiai enciklika „Lumen fidei“ užbaigiama
keliais skirsniais, skirtais Dievo Motinai Marijai, kuri yra giliai suvokto ir džiugiai
išgyvento tikėjimo tobula ikona. (Vatikano radijas)