Popiežiaus susitikimas su nuncijais. Ganytojai, arti žmonių

Penktadienio ryte Pranciškus susitiko su savo atstovais pasaulyje: nuncijais, apaštaliniais delegatais, nuolatiniais stebėtojais, misijų vadovais, su maždaug 150 asmenų. Juos pristatydamas kardinolas Tarcizio Bertone, Popiežiaus valstybės sekretorius, sakė, kad kartais su šiokia tokia pašaipa sakoma, jog nuncijai yra popiežiaus akys ir ausys, ir neretai taip iš tiesų yra, tačiau nemažiau yra tiesa ir tai, kad nuncijai yra popiežiaus širdis.

Padėkojęs savo svečiams, kilusiems ir atvykusiems iš pačių įvairiausių kraštų, atstovaujantiems visą visuotinę Bažnyčią, popiežius Pranciškus kalbėjo apie nuncijų darbą: apie tarpininkavimą tarp paskirų Bažnyčių ir visuotinės Bažnyčios, tarp vyskupų ir Romos vyskupo. Čia žodis „tarpininkavimas“ yra per siauras, geriau būtų sakyti Bažnyčios „statymas“. Kad tarpininkautum, reikia pažinti: ne tik dokumentus, bet ir asmenis.

Todėl aš manau, - kalbėjo popiežius Pranciškus, - kad asmeninis santykis tarp Romos vyskupo ir jūsų yra esminis dalykas. Žinoma, yra valstybės sekretoriatas, kuris padeda daugelyje dalykų, tačiau asmeninis santykis yra svarbus. Turime jį palaikyti iš abiejų pusių.

Šventasis Tėvas savo atstovams pasiūlė keletą minčių – ne formalių ar mandagių, tačiau glūdinčių jo širdyje, tikrai jam rūpinčių.

Popiežiškųjų atstovų gyvenimas yra klajoklių gyvenimas. Kiek kartų pagalvojau – vargšai žmonės šitie, - sakė Pranciškus. – Kas kelerius metus keičiate vietą, keliaujate iš vieno kontinento į kitą, iš vienos šalies į kitą, iš vienos Bažnyčios tikrovės į kitą, dažnai skirtingą, su lagaminu rankoje. Užduodu sau klausimą: ką sako toks gyvenimas? Kokia dvasinę prasmę jis turi? Atsakyčiau, kad suteikia kelio jausmą, svarbų visų mūsų tikėjimo gyvenime, pradedant nuo Abraomo, tikėjimo žmogaus kelyje: Dievas jo paprašė palikti savo žemes, garantijas, iškeliauti pasitikint vien pažadu, kurį saugo savo širdyje kaip Dievo duotą viltį.

Tai reikalauja dviejų dalykų. Pirma, apsimarinimo, pasiaukojimo, pasiruošimo atsisakyti daug dalykų, draugų, santykių ir vėl viską pradėti iš naujo. Tai nėra lengva, tai reiškia gyventi laikinai, be stabilios bendruomenės, be vietos, kurioje būtų galima įsišaknyti, tačiau mylint Bažnyčią ir tą šalį, kurioje turite tarnauti.

Kitas dalykas, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra tai, ką galima pavadinti „žvelgimu tolyn“. Žvelgti į tolimus pažadus. Į ką žvelgė Senojo Testamento tėvai? Į Dievo pažadėtus gėrius. Kiekvienas gali savęs paklausti: kas yra man pažadėtas gėris? Kur žvelgiu? Ko ieškau gyvenime? Tai, ko atmintis mus skatina ieškoti yra Viešpats. Jis yra pažadėtasis gėris. Šio pasaulio gėriai galiausiai nuvilia, nepasotina iki galo. Viešpats yra vienintelis gėris, kuris nenuvilia. Tačiau reikia savęs atsisakymo, kad galėtum pasiekti nuolatinį santykį su Viešpačiu ir gyvenimo apie Kristų suvienijimo.

Visad, - tęsė popiežius Pranciškus, - yra pavojus, taip pat ir Bažnyčios žmonėms, pasiduoti tam, ką vadinu „pasaulio dvasingumu“: veikti dėl savo realizavimo, o ne dėl Dievo šlovės, ieškoti patogaus ir ramaus gyvenimo, persismelkiant tam tikra dvasios buržuazija. Tačiau taip ganytojai galiausiai tampa pajuokos taikiniu. Galima sulaukti keleto aplodismentų, tačiau tie, kurie, rodos, mus remia, vėliau už nugaros kritikuos. Ar ne tokia yra bendra taisyklė?

Popiežius Pranciškus taip pat kalbėjo apie vieną iš svarbiausių nuncijų uždavinių: bendradarbiavimą kandidatų į vyskupus parinkime, cituodamas žinomą lotynišką posakį, jog „šventas už mus tesimeldžia, mokytas temoko, išmintingas valdo“.

Pirmasis kriterijus yra kandidatų į vyskupus buvimas arti žmonių. Jei tai teologas, gabi galva, universitete padarys labai daug gero. Ganytojai turi būti arti žmonių, gailestingi, kantrūs, ramūs. Mylintys neturtą, vidinį, kaip laisvę dėl Viešpaties, ir išorinį, kaip gyvenimo paprastumą. Reikia žiūrėti, kad neturėtų „kunigaikščio“ psichologijos, kad nebūtų ambicingi, patys neieškotų vyskupavimo. Tai nebūtų gerai. Vyskupas taip pat turi būti tas, kuris gali budėti, prižiūrėti jam patikėtą kaimenę, rūpintis, kad jai netrūktų šviesos, su meile remti Dievo planus jo tautai. Ganytojas turi rodyti kaimenei kelią, eiti priekyje, tačiau taip pat ir už jos, kad niekas neatsiliktų, nepasimestų.

Popiežius Pranciškus savo mintis baigė linkėjimu niekad neišleisti Kristaus iš akių. Kiekvienam nuncijui ir kitiems savo atstovams jis padovanojo po nedidelį sidabrinį kryželį. (Vatikano radijas)