Popiežius Pranciškus: Nebijokime skelbti, jog Jėzus malonę suteikia veltui; eikime ieškoti pasiklydusių devyniasdešimt devynių avių (+video)

Pirmadienio vakarą popiežius Pranciškus atidarė Romos vyskupijos suvažiavimą kvietimu išeiti iš parapijų į egzistencinius pasienius, nelikti saugoti garde likusios vienos avies, tačiau eiti ieškoti paklydusių devyniasdešimt devynerių, būti revoliucionieriais, nes šiais laikais, „kas ne revoliucionierius – ne krikščionis“.

Suvažiavimo atidaryme dalyvavo apie 10 000 pastoracijos darbuotojų ir tik kiek daugiau nei pusė jų sutilpo į Pauliaus VI audiencijų salę, kurioje atidarymo kalbą pasakė popiežius ir po to įvyko valandą trukęs dvasinis susikaupimas apie krikštytųjų atsakomybę skelbti Evangeliją. Tačiau lauke likę keli tūkstančiai dalyvių galėjo patogiai susėsti aikštėje prie audiencijų salės po atviru dangumi ir stebėti suvažiavimo eigą per didelį ekraną. Popiežiaus kalba buvo dažnai pertraukiama plojimų ir nors Šventasis Tėvas buvo pasirengęs kalbos tekstą, jis jo neskaitė, o savo vyskupijos pastoracijos darbuotojams, įvairaus amžiaus kunigams ir pasauliečiams, vyrams ir moterims, vienuoliams ir vienuolėms, jauniems ir pagyvenusiems žmonėms, kalbėjo laisvai. Paminėsime kai kurias svarbesnes popiežiaus kalbos vietas.

Popiežiaus savo kalbą pradėjo komentuodamas prieš tai suvažiavimo dalyviams perskaitytus apaštalo Pauliaus žodžius iš jo Laiško Romiečiams: „Jūs ne įstatymo, bet malonės galioje“ (Rom 6, 14).

Mūsų gyvenimas tai ėjimas malonėje, nes Viešpats mus myli, mus išgelbėjo, mums atleido. Tai Dievo malonė. Mes einame būdami Dievo malonėje, kurią gavome per Jėzų Kristų, kuris mus išgelbėjo. Tai atveria mums platų horizontą, drauge tai mums džiaugsmas: „Jūs nebe įstatymo, bet malonės galioje“. Tačiau ką tai reiškia „gyventi malonėje?“ Gyventi malonės galioje yra mūsų džiaugsmas, mūsų laisvė. Mes nebesame Įstatymo vergai: esame laisvi, nes Jėzus Kristus mus išlaisvino, mums suteikė laisvę, pilnutinę Dievo vaikų laisvę, gyvenančių malonės galioje. Tai turtas gyventi malonės galioje.

Krikštas, t.y. perėjimas nuo „Įstatymo galios“ į „malonės galią“, yra revoliucija. Istorijoje buvo daug revoliucionierių. Tačiau nei vienas neturėjo tos revoliucijos, kurią atnešė Jėzus, galios: istoriją transformuojančios, giliai žmogaus širdį pakeičiančios revoliucijos. Istorinės revoliucijos pakeitė politines, ekonomines sistemas, tačiau nei viena iš jų tikrai nepakeitė žmogaus širdies. Tikrąją revoliuciją, tą, kuri radikaliai pakeistų gyvenimą, įgyvendino Jėzus Kristus savo Prisikėlimu: per Kryžių ir Prisikėlimą. Benediktas XVI apie šią revoliuciją yra sakęs, kad tai buvo didžiausias pasikeitimas žmonijos istorijoje. Tikra revoliucija, ir mes esame šios revoliucijos revoliucionierės bei revoliucionieriai, nes žengiame didžiausio žmonijos pasikeitimo keliu. Jeigu krikščionis šiais laikais nėra revoliucionierius, nėra krikščionis! Jis - revoliucionierius malonės galia! Būtent malonė, kurią Tėvas mums duoda per nukryžiuotą, mirusį ir prisikėlusį Jėzų Kristų, daro mus revoliucionieriais todėl, kad perkeičia širdį. Pranašas Ezechielis yra sakęs: „Išimsiu iš jūsų kūno akmens širdį ir duosiu jautrią širdį“. Tai ta pati apaštalo Pauliaus patirtis: po susitikimo su Jėzumi Damasko kelyje, jis radikaliai pakeičia gyvenimo perspektyvą ir priima Krikštą. Dievas perkeičia jo širdį! Pagalvokite: persekiotojas, kuris sekiojo Bažnyčią ir krikščionis, pavirsta šventuoju, tikru krikščioniu, nesibijančiu net kankinystės. Tasai didysis pasikeitimas perkeičia nusidėjėlio širdį. Visi esame nusidėjėliai! Tačiau jei tik priimame Jėzaus Kristaus malonę, Jis perkeičia mūsų širdis ir iš nusidėjėlių padaro šventus. Tai didinga malonė, kuri perkeičia mūsų širdis.

Pranašas Ezechielis sakė, kad vietoj akmens širdies duos jautrią širdį. Ką tai reiškia? Tai širdis, gebanti mylėti, kentėti, džiaugtis su kitais, kupina jautrumo tiems, kurie, paženklinti gyvenimo žaizdų, jaučiasi esantys visuomenės pakraštyje. Meilė yra pati didžiausia tikrovę perkeičianti jėga, nes nugriauna savanaudiškumo mūrus ir užpildo griovius, kurie verčia būti toli vieni nuo kitų. Tokia meilė skleidžiasi iš jautrios širdies, iš žmogiškos širdies, perkeistos iš akmens širdies. Tai padaro Jėzaus Kristaus malonė, kurią visi gavome. Gal kas nors žino, kiek kainuoja malonė? Kur parduodama malonė? Kur galiu nusipirkti malonę? Niekas nežino. Gal malonę galima įsigyti parapijos raštinėje? Gal ten ji parduodama? Gal kartais kuris nors kunigas prekiauja malone, ją parduoda ? Gerai įsiklausykite: malonė yra nenuperkama ir neparduodama. Tai Dievo dovana Jėzuje Kristuje. Jis Vienintelis, kuris suteikia malonę. Tai dovana. Jis mums ją siūlo. Imkime ją. Tai gražu. Tokia Jėzaus meilė: jis duoda malonę veltui. Visai veltui. Ir mes ją turime duoti broliams ir seserims, veltui. Būna liūdna, kai sutinki asmenis, kurie parduoda malonę. Bažnyčios istorijoje keletą kartų taip buvo įvykę ir buvo padaryta daug, daug žalos. Tačiau malonės negalima parduoti, ją gauni veltui ir duodi veltui. Tokia Jėzaus Kristaus malonė.

Be visų kitų skausmingų situacijų ir bėdų yra žmonių, kurie gyvena be vilties. Kiekvienas iš mūsų gali tyliai prisiminti žmones, kurie gyvena be vilties, pasinėrę į gilų liūdesį, iš kurio bando ištrūkti manydami surasti laimę alkoholyje, narkotikuose, azartiniuose lošimuose, pinigų galioje, nepažabotame sekse... Tačiau tampa dar labiau nusivylę ir kartais savo gyvenimo pyktį išlieja smurtiniu ir žmogaus nevertu elgesiu. Kiek daug liūdnų, nevilties kamuojamų žmonių! Prisiminkime jaunus žmones, kurie po įvairių patirčių neranda gyvenimo prasmės ir ieško sprendimo žudydamiesi. Kiek daug jaunų žmonių nusižudo. Nes prarado viltį ir negailestinga visuomenė negali suteikti vilties. Viltis yra kaip malonė, negali jos nupirkti, nes yra Dievo dovana. Ir mes turime skleisti krikščionišką viltį savo liudijimu. Ar mes, kurie galime džiaugtis žinojimu, kad nesame našlaičiai, kad turime Tėvą, ar galime likti indiferentiškais miestui, kuris gal nesąmoningai, gal to nežinodamas, prašo vilties ženklo, vilties, kuri leistų žvelgti į ateitį su didesniu pasitikėjimu ir ramumu? Negalime likti indiferentiški. Tačiau kaip tai daryti? Kaip žengti į priekį ir siūlyti viltį? Evangelijos skelbimas reiškia liudijimą žodžiu ir veiksmais, kad turime Tėvą, nesame našlaičiai; dalytis šia mūsų įsūnyste su Tėvu ir su visais. Tai nereiškia prozelitavimo. Evangelija yra kaip sėkla. Ją sėji savo žodžiu ir liudijimu. Tačiau išdaigina Dievas. Turime taip sėti, būdami tikri, kad Jis palaistys, Jis augins. Sėjimo džiaugsmą suteikia liudijimas, nes vien žodžių neužtenka. Žodžiai be liudijimo yra oras.

Evangelijos skelbimas visų pirma skirtas vargšams, tiems, kurie dažnai neturi pakankamai priemonių oriam gyvenimui. Jiems pirmiesiems skelbiama džiaugsminga žinia, jog Dievas juos ypatingai myli ir aplanko per meilės darbus, kuriuos Kristaus vardu vykdo jo mokiniai. Tačiau kai kas mano, kad tai reiškia, jog Jėzaus žinia yra skirta beraščiams. Tačiau ne, Evangelija yra skirta visiems, taip pat mokslus baigusiems. Išmintis, kuri ateina iš Prisikėlimo, nėra priešinga žmogaus išminčiai, o priešingai, ją nuskaistina ir iškelia. Bažnyčia visuomet buvo kultūros baruose. Pirmas žingsnis visada žengiamas pirmiausiai vargšų naudai, tačiau turime eiti taip pat į intelekto, kultūros pasienius, dialoguodami. Todėl mėgstu išsireiškimą „eiti į periferijas“, į egzistencines periferijas, į visų kelių kryžkeles, - sakė popiežius.

Reikia drąsos ir kantrybės šiame kelyje. Drąsos žengti pirmyn ir liudyti. Kantrybės, kai ne viską galime pakeisti. Tačiau ką veikti su drąsa ir kantrybe? Reikia išeiti iš savęs. Išeiti iš savo bendruomenių, eiti ten, kur vyrai ir moterys gyvena, dirba ir kenčia ir skelbti jiems Dievo gailestingumą, kuris apsireiškė žmonėms per Jėzų Kristų. Jei Didįjį Ketvirtadienį kunigams sakiau, kad būtų ganytojai su avių kvapu, dabar jums sakau: visur būkite Gyvybės Žodžio nešėjais – savo kaimynystėje, darbo vietoje, visur, kur žmonės susitinka ir kuria ryšius. Turite išeiti. Aš nesuprantu krikščioniškų bendruomenių, kurios užsidariusios parapijose.

Evangelijoje pasakojama apie ganytoją, kuris pastebėjęs, kad sugrįžo be vienos avies, palieka likusias devyniasdešimt devynias ir eina ieškoti tos vienos. Tačiau, broliai, seserys, mes jau turime vieną; tačiau trūksta devyniasdešimt devynerių! Turime išeiti, turime jų ieškoti. Šiuo metu, kai turime tik vieną, esame mažuma. Tačiau ar jaučiame atsakomybę ir apaštališką uolumą išeiti ir ieškoti likusių devyniasdešimt devynerių? Tai didelė atsakomybė, tad reikia prašyti Viešpaties, kad suteiktų dosnumo, drąsos ir kantrybės malonę, kad išeitume ir skelbtume Evangeliją. Tačiau tai sunku. Lengviau sėdėti namuose, su ta vienintele avele, ją glostyti, šukuoti... tačiau mes, kunigai, taip pat jūs, krikščionys, visi mes atkreipkime dėmesį, Dievas nori avių ganytojų, ne šukuotojų. Jis nori ganytojų! Kai mūsų bendruomenės būna užsidariusios, kai jose visuomet kalbasi tie patys žmonės, tokia bendruomenė nėra vaisinga. Evangelijos vaisingumą suteikia Jėzaus Kristaus malonė, tačiau per mus, per mūsų skelbimą, drąsą ir kantrybę.

(...) Broliai, seserys, nebijokime! Eikime ir skelbkime savo broliams ir seserims, jog turime malonę, jog Jėzus suteikia malonę veltui ir tai nieko nekainuoja. Tereikia ją priimti. Tad drąsos, - kalbėjo popiežius Pranciškus, pirmadienį savo vyskupijos suvažiavimo atidarymo kalboje. (Vatikano radijas)