Jacques Maritain, krikščionis intelektualas

Šių metų balandžio mėnesį sukako prancūzų filosofo Jacques’o Maritaino mirties keturiasdešimtosios metinės, kurios tapo proga paminėti diskusijomis ir interviu šį iškilų, vieną iš garsiausių 20 amžiaus katalikų intelektualų.

Katalikiška žinių agentūra „Zenit“ kalbino prancūzų katalikų mėnraščio „La Neuf“ redaktorių Christophe’ą Geffroy, kuris ką tik išleido vieną žurnalo numerį, skirtą Maritaino atminimui ir paveldui.

Redaktorius trumpais bruožais pristatė Jacques’o Maritaino gyvenimą. Gimęs 1872 metais žinomoje protestantų šeimoje – jo senelis buvo garsus politikas – Maritainas savo intelektualinio gyvenimo pradžioje simpatizavo tuometinėms socializmo ir anarchizmo idėjoms. 1904 metais Maritainas susituokė su Raissa, Rusijos žydų emigrantų atžala, su kuria iki pat gyvenimo galo išlaikė gilų ryšį.

Tuo pat metu jie abu ieškojo tolesnio savo gyvenimo kelio ir, taip pat dėka pažinties su Leonu Bloy, rašytoju, atsivertusiu antiklerikalu, iš naujo susipažino su krikščionišku tikėjimu ir po gilaus atsivertimo 1906 metais apsikrikštijo katalikų Bažnyčioje.

Savo atsivertimą, pasakojo Christophe Geffroy, Maritainas priėmė iš tiesų rimtai, aiškiai suvokdamas krikščioniško gyvenimo reiklumą ir dėdamas pastangas gyventi pagal jį. Tuo metu Maritainų namai Paryžiaus pakraštyje tapo nedideliu, bet tikru katalikiško sąjūdžio centru, kuriame lankėsi daug tuometinio Paryžiaus ir Prancūzijos katalikų pasaulio žmonių, pasauliečių ir dvasininkų.

1936 metais Maritainas publikavo veikalą „Integralus humanizmas“, kuris turėjo didelių atgarsių, o jo autorius buvo pripažintas vienas iš įtakingiausių savo laikmečio katalikų mąstytojų.

II Pasaulio karo pradžioje Prancūzijai pasidavus nacistinei Vokietijai, Maritainas su Raissa buvo JAV ir ten liko. Karui pasibaigus Maritainas tapo Prancūzijos ambasadoriumi prieš Šventojo Sosto. Viena iš tvirtų čia užmegztų daugysčių buvo pažintis su monsinjoru Montini, būsimuoju popiežiumi Pauliumi VI. Maritainas buvo vienas iš intelektualų, kurie prisidėjo prie Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos atsiradimo 1948 metais. Pasibaigus ambasadoriaus mandatui Maritainas vėl išvyko į JAV, į Princetono universitetą. Į Prancūziją grįžo 1960 metais, netrukus po to mirė Raissa. Jam Paulius VI įteikė Vatikano II Susirinkimo žinią „minties ir mokslo žmonėms“. Savo paskutiniuosius gyvenimo metus filosofas praleido Tulūzoje, Prancūzijos pietuose, greta Mažųjų Jėzaus brolių kongregacijos.

Intelektualinis Maritaino palikimas yra milžiniškas ir sudaro keliolika tomų. Filosofo akiratis buvo platus, nuo metafizikos, nuo didžiųjų moralinių klausimų iki politinės filosofijos. Ir nepaisant bėgančių metų, „Integralaus humanizmo“ arba 1951 metais išspausdinto veikalo „Žmogus ir valstybė“ skaitytojas gaus daug naudos ir šiandien, nes juose Maritainas sprendžia ir mums itin aktualų klausimą kaip suvokti žmogų, kaip suvokti valstybę, demokratiją, laisvę, pliuralizmą, neatsisakant savo krikščioniškos tapatybės.

Jacques Maritain buvo kovotojas, aistringas, kartais ūmus, pykstantis ir griežtas, tačiau niekad neperžengiantis neapykantos ribos savo oponentų atžvilgiu, pabrėžė „La Neuf“ redaktorius. Ir karštai polemizuoti jam teko tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje. Tai tikras pavyzdys intelektualo, kuris nesibaimina įsipareigoti polemikoje, kaip ir turi daryti sąmoningas pasaulietis, suprasdamas savo atsakomybę ir norėdamas apšviesti savo amžininkus. (Vatikano radijas)