Popiežius: Krikščionis negalvoja apie savąją ramybę, tačiau eina skelbti Kristaus ramybės (+video)

Krikščioniškas gyvenimas nėra stovėti kamputyje, renkantis kelią, kuris patogiai juos nuvestų į dangų, tačiau dinamika, skatinanti eiti į pasaulį skelbti Jėzaus, kuris „tapo nuodėme“, kad sutaikytų žmones su Tėvu. Tai pakartojo Popiežius Pranciškus šeštadienio ryto Mišių homilijoje Šv. Mortos namuose.

Popiežius komentavo šios dienos liturgijoje skaitytą Laiško Korintiečiams ištrauką, kurioje apaštalas Paulius kalba apie „sutaikinimą“. „Tačiau kas yra sutaikinimas? Paimti vieną iš vienos pusės, kitą iš kitos ir suvienyti juos: ne, ne tai, tai tik dalis... Tikrasis sutaikinimas yra tai, kad Dievas Kristuje prisiėmė mūsų nuodėmes ir Jis tapo nuodėme dėl mūsų. Ir kai mes, pavyzdžiui, einame išpažinties, nėra taip, kad išsakome nuodėmes ir Dievas mums atleidžia. Ne! Ne tai! Mes sutinkame Jėzų Kristų ir jam sakome: „Tai yra tavo, paversiu tave nuodėme dar kartą”. Ir jam tai patinka, nes tokia buvo jo misija: jis buvo paverstas nuodėme dėl mūsų, kad išlaisvintų mus.

Tai Jėzaus atpirkimo grožis ir „papiktinimas”. Tai slėpinys, sakė Šventasis Tėvas, primindamas, kad išlieka rizika niekuomet nepažinti šios tiesos, jei mes sumenkiname krikščionišką gyvenimą. „Tačiau filosofai sako, kad ramybė yra tam tikra tvarkos ramuma: viskas tvarkinga ir viskas ramu... Ne tokia yra krikščioniška ramybė! Krikščioniška ramybė tai nerami ramybė, ne tyli ramybė: tai nerami ramybė, kuri neša pirmyn šią sutaikinimo žinią. Krikščioniška ramybė mus skatina eiti pirmyn. Tai pradžia ir apaštalinio uolumo esmė. Apaštalo uolumas nėra eiti į priekį užsiimant prozelitizmu ir auginant statistikas: šiais metais padidėjo krikščionių skaičius toje šalyje, tuose judėjimuose... Reikia statistikų, jos padeda, tačiau ne to Dievas nori iš mūsų, kad pritrauktume prozelitų... Viešpats iš tikrųjų nori, kad skelbtume šį sutaikinimą, kuris yra tikrasis jo žinios branduolys“.

Baigdamas homiliją Popiežius pakartojo, kas yra krikščioniško gyvenimo „ramstis“: „Prašykime Viešpaties, kad suteiktų mums šio užsidegimo skelbti Jėzaus žinią; kad mums duotų tos krikščioniškos išminties, kuri gimsta iš jo šono, perverto dėl meilės. Ir kad jis įtikintų mus, jog krikščioniškas gyvenimas nėra galutinė terapija: būsiu ramus, kol nukeliausiu į Dangų... Ne, krikščioniškas gyvenimas yra kelyje, gyvenant, su šiuo Pauliaus užsidegimu. Kristaus meilė mus užvaldo, tačiau ir įkvepia, skatina, stumia mus tas jausmas, kai matome, kad Dievas mus myli. Prašykime šios malonės“. (Vatikano radijas)