Arkivyskupas Tomasi. Taika nekyla iš sukauptų ginklų kiekio ar jų žiauraus ištobulinimo. Išsivystymas yra kitas taikos vardas

Būdama vienas iš giliausių žmogaus širdies troškimų, taika yra teisė, kuria kiekvienas asmuo turėtų naudotis ir situacija, kurioje įmanomas pilnas žmogiškas išsivystymas. Taika yra sąlyga, dėl kurios visos kitos teisės yra įmanomos, o pamatinių teisių realizacija atveda prie tikros taikos, paremtos laisve, teisingumu ir brolybe. JT Žmogaus teisių Chartija, Visuotinė Deklaracija išreiškia šią gilią ir būtiną sąsają tarp taikos ir žmogaus teisių, - Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje kalbėjo nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas arkivyskupas Silvano Tomasi, dalyvaudamas darbo grupės diskusijoje, skirtoje teisės į taiką apsvarstymui.

Taikos apibrėžimas kaip karo nebuvimas ją susiaurina iki neigiamos vertybės, kai iš tiesų taika yra kasdien kuriama šeimoje, mokykloje, visuomenėje. Be solidžių ekonominių, politinių, kultūrinių ir dvasinių pamatų taika būtų tik miražas naivioms sieloms. Tie, kurie nori taiką pastatyti tik ant jėgų pusiausvyros, klysta. Jiems reikėtų skaityti ir apmąstyti XX amžiaus konfliktus, kaip ir tuos, kurie nuolatos aptariami Žmogaus teisių taryboje. Taika nekyla iš sukauptų ginklų kiekio ar jų žiauraus ištobulinimo. Jei taika kiltų iš karinės galios, nebūtų buvę tiek karų, mirčių, griovimo ir naikinančios neapykantos tarp skirtingų tautų. Kitas taikos vardas yra išsivystymas. Jai geriausiai padedama statant mokyklas, medicinos įstaigas, atveriant perspektyvas ateities kartoms.

Jau beveik banalu priminti, kad mūsų pasaulyje tarpusavio priklausomybė kaip niekad didelė. Tačiau tai sutvirtina mūsų įsitikinimą, kad žmonių šeima yra viena ir kad visi vyrai bei moterys dalijasi tuo pačiu orumu. Prievarta, neteisingumas, galios ieškojimas visuomenių viduje ir tarp tautų tik didina karų ir konfliktų riziką. Tačiau vienų taika ir saugumas negali egzistuoti be kitų saugumo ir taikos. Mūsų pasauliui trūksta ne resursų, o teisingumo. Taikos priešingybė daugiau už karą yra baimė. Šia prasme baimė yra bendras turtingų ir neturtingų, išsivysčiusių ir besivystančių valstybių, ginkluotų ir neginkluotų vardiklis.

Karas yra žmonių ir žmogiškumo pralaimėjimas, - tęsė arkivyskupas Tomasi. - Karas yra iliuzija, kad galime sukurti sveiką ar geresnę visuomenę suteikdami kitiems neaprašomas kančias. Sunaikinant kitą, sunaikinamas žmogiškumas savyje. Niekas neišeina nepaliestas po konflikto ar prievartos patirties. Taika yra mažiau išvaizdi, labiau kantri, labiau pagarbi skirtumams, kukli. Tačiau tai yra vienintelės vertybės, kurios gali kurti tikrai žmogišką visuomenę. Kaip moko istorija, neprievartos doktrina ir metodas buvo ir išlieka tinkamiausias kelias. (Vatikano radijas)