Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo kalba Lietuvos Respublikos Seime
Jėzus Kristus Naujajame Testamente pateikia sugretinimą: “Į ką panaši Dievo karalystė,
ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo
savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“.
(Lk 13, 18–19). Panašiai nuaidėjo Sąjūdžio metu daina apie gegutę, kuri klevelyje
įsitaisiusi čiulbėjo, o jos širdelėje – visa Lietuva. Kur gi sėkla tai skambiai dainelei,
jei ne pirmame posme: „Balnokit, broliai žirgus“ ir „Paduok, sesute, kardą”. Gegutės
širdies daina kyla iš Tėvynės meilės sėklos, pasodintos brolio ir sesers širdyse –
tai meilė, teikianti drąsos stoti į kovą. Taip ir Dievo Karalystė prasideda nuo smulkaus
grūdelio mūsų širdyje.
Minint Sąjūdžio 25-metį pirmiausiai verta žvelgti, kur
buvo pasodintos tos sėklos, kurios davė tokį didžiulį derlių – Lietuvos Nepriklausomybę.
Jas pirmiausiai turime regėti partizanų, rezistencinių kovų dalyvių sudėtose aukose.
Tremtinių ir kalinių, kuriems nenusviro rankos sunkiausiomis sąlygomis, ištvermė taip
pat liudija gilų jėgų šaltinį. Tūkstančiai žmonių, lenkdami nugaras komunistinei sistemai,
namuose, artimoje aplinkoje stengėsi išsaugoti pamaldumą ir atmintį apie kitokį, laisvą
gyvenimą, šventes, tradicijas.
Net išeivijoje, kurioje man pačiam teko augti,
žmonių neabejingumas Dievui ir Tėvynės laisvei persmelkė mūsų tėvų gyvenimus, o ir
mano bei mano draugų jaunystę. Sąjūdžiui prasidėjus Lietuvos ir išeivijos jaunimas
užmezgė glaudesnius bendradarbiavimo ryšius – pirmiausia 1989 m. susitikta Vasario
16-osios gimnazijoje Vokietijoje, o iš ten kartu pervažiuota ir tęsiama Lietuvoje.
Tas solidarumas siekiant bendro tikslo buvo ne tik Lietuvoje, bet lietuvių tarpe visame
pasaulyje.
Pasipriešinimas okupacijai, kuris reiškėsi Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Kronikos bei kitų pogrindinių leidinių rengimu, užtikrino jungtį žmogaus ir tėvynės
laisvės kovoje. Lietuvoje leidžiama, o už jos ribų verčiama į kitas kalbas informacija
pasiekė ir apšvietė įvairias tautas apie žmonių ir Bažnyčios padėtį. Mažesni ar didesni
pasipriešinimo aktai turėjo paralelę už Lietuvos ribų, kur buvo organizuojamos demonstracijos,
politiškai veikiama, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tautos likimas nebūtų užmirštas
pasaulinių galiūnų interesų sūkuryje. Brolystės ir atsidavimo tėvynės laisvei sėkla,
kuri ištvėrė ilgus penkis okupacijos dešimtmečius, buvo pasėta jaunose širdyse, beveik
visur – šeimose.
Rezistentai, išėję ginti Tėvynės, buvo suformuoti savo šeimose
bei ikikarinės formalios ir neformalios švietimo sistemos, kuri meilę Dievui ir Tėvynei
aktyviai skiepijo. Mylėti Dievą ir savo Tėvynę – šis priesakas okupuotoje Lietuvoje
dažnai buvo perduodama slapta, irgi dažniausiai šeimose, kurios skiepijo priešnuodžius
nuo sovietinės politinės indoktrinacijos. Išeivių jaunimas perėmė savo tėvų į svetimus
kraštus atsivežtą meilę tėvynei ir pasitikėjimą Dievu, kuris išvedė juos per sunkumus
ir nelaimes.
Sąjūdis davė daug gerų vaisių, bet nesugebėjo išgydyti visų tautai
padarytų žaizdų. Komunistinės santvarkos pasekmės, deja, dar lieka mūsų gyvenime,
nors daug padaryta per pastaruosius 25 metus. Visuomenę tebelaiko pavergę savižudybių,
skyrybų, abortų, alkoholizmo epidemijos ir jų padariniai; mus alina neskaidrumo, kyšininkavimo,
nesąžiningumo šmėklos. Daugelis piliečių jau balsavo savo kojomis, išvykdami ieškoti
materialios laimės kitur. Tai, palyginus su minėtomis problemomis, ne pats blogiausias
dalykas, jeigu juose glūdi ta pati sėkla – Dievo ir Tėvynės meilės, – kuri skatins
progai pasitaikius sugrįžti ir toliau kurti mūsų Lietuvą. Mums, kaip dabartiniams
piliečiams, o ypač jaunimui, tenka iššūkis sutvirtinti valstybės gyvenimo pamatus.
Mes
turime dėti visas pastangas sodinti ištikimybės Dievui ir Tėvynei sėklas piliečių
širdyse, idant skleistųsi meilė šiam kraštui ir jo žmonėms. Turime diegti solidarumo
principą, idant būtų siekiama bendrojo gėrio visiems piliečiams. Turime kurti bendruomenes,
kuriose gerbiamas kiekvienas žmogus, branginimas kiekvienas Lietuvos pilietis ir kiekvienas
lietuvis, kur jis begyventų.
Kurdami demokratišką, atvirą visuomenę turime
būti apdairūs ir nepasiduoti iš šalies peršamiems pseudo-mokymams – tokius dalykus
jau matėme kitomis formomis ir jiems atsispyrėme Sąjūdžio laikais. Tada mums sakė:
netrukdykite Gorbačiovo reformoms, Jūs pakenksite abipusiai naudingiems dalykams,
– bet Sąjūdis suprato, kad tos reformos neatitinka tiesos ir neveda į laisvę. Panašiai
šiandien raginant priimti bendrus europinius dokumentus ar programas operuojama svarbiomis
tolerancijos ir žmogaus teisių sąvokomis, tačiau kai kurių siūlymų tikslas yra ne
pagarba asmeniui, o subtilus siekimas primesti žmogaus prigimčiai svetimą ideologiją.
Vis
gausiau matome su europiniu „prekės ženklu“ mus pasiekiančių teisės produktų, ardančių
pamatą, iš kurio kilo Sąjūdis ir kuris yra mūsų tautos gyvybinė atrama. Bandydami
teisiniais Trojos arkliais įsiskverbti į mūsų įstatymų sistemą, jie pirmiausia įvairiais
būdais mėgina susilpninti šeimos institutą – Lietuvos branduolį, kurį pati mūsų Konstitucija
pristato kaip visuomenės ir tautos pagrindą. Tai daroma piršte peršant konvencijas
ir deklaracijas, kurios ištrina skirtumą tarp vyro ir moters, tarp tėvo ir motinos,
tyliai diegia genderizmo sąvokas. Antai Vilniaus savivaldybė vaikų priėmimo į darželį
anketoje jau nurodo, kad yra Tėvas I ir Tėvas II. Prisidengus vaikų ar moterų teisių
gynimu stengiamasi sumenkinti abiejų tėvų skirtingą, bet vienodai svarbų vaidmenį
šeimoje ir šeimos autonomiją.
Juvenalinės justicijos kaip neva visuotinės civilizuotos
praktikos vardu siekiama apriboti tėvo ir motinos teises auklėti savo vaikus. Žinoma,
smurtas prieš vaiką yra neleistinas, tačiau artėjama prie kraštutinumo, kai pakartotinis
raginimas susitvarkyti savo kambarį, padaryti namų darbus imamas laikyti psichologiniu
smurtu, dėl kurio tėvai gali būti baudžiami. Jei valstybė imasi tokiu mastu kištis
į vaikų auklėjimą, ar neatsitiks taip, kad pagarbos savo kraštui, jo simboliams diegimas,
religinis ugdymas pagal šeimos tradicijas ateityje bus priskirtas psichologinio smurto
atvejui?
Juk krikščionybė, apie kurią viešumoje vis pasirodo vertinimų, paimtų
iš sovietinių ateizmo vadovėlių, šiuo metu yra labiausiai persekiojama religija pasaulyje!
Europos Sąjungoje, kuriai priklausydami nuoširdžiai didžiuojamės, gausėja sprendimų,
apribojančių žmonių laisvę gyventi ir veikti pagal savo įsitikinimus. Jau tenka aukščiausio
rango Europos teismuose diskutuoti dėl kryžių kabinimo ir kalėdinių prakartėlių įrengimo
viešose vietose. Aiškus polinkis izoliuoti tikinčiuosius ir jų religines praktikas
asmeninėje, privačioje aplinkoje, o juk kitokiais metodais tą patį darė sovietinė
sistema. Ačiū Dievui, šiuo metu Lietuvoje tikėjimo laisvės padėtis yra gera, bet europinės
tendencijos verčia saugoti tai, kas anksčiau išsaugojo mūsų tautą.
Prieš 25
metus buvo atliktas nemažas švietimo darbas primenant iškraipytus bei nutylėtus istorinius
faktus, komunistų partijos nusikaltimus prieš žmoniškumą, kultūrai, gamtai ir gyvenamajai
aplinkai padarytas žaizdas. Taip ir šiandien grėsmes mūsų tautai būtina šalinti bendromis
švietimo pastangomis. Reikia drąsiai ir plačiai aiškinti, kad abortas žalingas ne
tik negimusiai gyvybei, bet ir motinos dvasinei, psichologinei ir fizinei sveikatai;
kad piktnaudžiavimas alkoholiu, taigi ir jo reklama yra kenksminga asmeniui ir šeimos
bei visuomenės gerovei; kad neugdoma, kartais net pašiepiama meilė Dievui ir Tėvynei
mūsų šeimose ir mokyklose paliks kraštą be pasiryžėlių gynėjų ištikus nelaimei. Tai
akivaizdūs dalykai.
Sąjūdis prieš 25 metus pašaukė asmenybes stoti ir drąsiai
vesti tautą. Tad šis minėjimas teprimena mums, kad Lietuvai ir šiandien ne mažiau
reikia tų, kurie nesiekdami sau naudos stotų į darbą Tėvynės labui, kurie rūpintųsi,
kad įstatymai klotų pagrindą sėkmingai valstybės raidai ateityje ir šiandienos žmonių
gerovei. Išmokime pamokas iš mūsų garbingos istorijos – dėkime visas pastangas užtikrinti
religijos laisvę, puoselėti šeimą ir jos autonomiją, ugdyti Tėvynės meilę.
Arkivyskupas
Gintaras Grušas Vilniaus arkivyskupas metropolitas