Katalikų Bažnyčios katekizmas (32) Šventoji Dvasia

Krikščionys tiki į Šventąją Dvasią. Katekizmas patikslina, kad „tikėti į Šventąją Dvasią – tai išpažinti, kad Ji yra vienas Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi“ (685). Kitaip tariant, Šventoji Dvasia yra vienas Dievas kartu su Tėvu ir Sūnumi. Šv. Paulius pabrėžia, kad „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Ir tik Šventosios Dvasios, kuri yra mumyse, dėka mes galime melsdamiesi sakyti: „Aba, Tėve!“ (plg. Gal 4,6).

Dievas Tėvas kartais vaizduojamas, sekant bibliniu įvaizdžiu, kaip „Viešpats, sėdintis aukštame ir didingame soste“ (plg. Iz 6,1). Antrasis Trejybės asmuo mums apreiškė savo veidą Jėzuje Kristuje, įsikūnijusiame Sūnuje. O kokiu veidu apsireiškia Šventoji Dvasia? Reikia pastebėti, kad Biblijoje Šventoji Dvasia vaizduojama neasmeniniais balandžio, vėjo, ugnies simboliais. Tarsi Dvasia būtų ne asmuo, o dieviškoji energija. Tačiau taip nėra. Minėtais būdais mums apreiškiamos Šventosios Dvasios asmens savybės.

Naujajame Testamente Šventoji Dvasia niekada nekalba pirmu asmeniu, bet kalba apie save ir save apreiškia. Dvasia niekada neatskleidžia savo veido. Trečiasis dieviškasis asmuo yra asmeninė Tėvo ir Sūnaus meilė. „Ji yra ne sau, nes – kaip sako Sergejus Bulgakovas – ji yra viskas kituose, Tėve ir Sūnuje“.

Taip pat ir Bažnyčioje Dvasia veikia per asmenis. Galima sakyti, kad Ji yra asmuo daugelyje asmenų. Nematome vėjo, bet matome jo sukeltą judesį. Pagrindinis Dvasios veikimo rezultatas yra meilė. Dvasios veidas Bažnyčioje – tai mylinti bendruomenė. Dvasia mums apsireiškia sukurdama žmonių bendrystę.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas