Kardinolas Camillo Ruini. Koks vaidmuo tikėjimui į Dievą viešojoje erdvėje?

Koks vaidmuo turi tekti tikėjimui į Dievą viešoje erdvėje? Šis klausimas, iš įvairių perspektyvų, keliamas tiek senose, tiek jaunose demokratijose. Apie tai išsamų apmąstymą Fundacijos Magna Carta susitikime pateikė italų kardinolas Camillo Ruini.

Pasak jo, Dievo vaidmuo nesutampa su tikėjimo į Dievo vaidmeniu. Tai du susiję, bet ir skirtingi dalykai. Dievo vaidmuo yra teologinis ir filosofinis klausimas. Tikėjimo į Dievą vaidmuo yra istorinis, politinis, kultūrinis klausimas. Kita vertus, šie du klausimai yra susiję, nes tikėjimo į Dievą vaidmuo priklauso ir nuo to, ar tai bus monoteizmo Dievas, ar panteizmo Dievas, ar politeizmo dievaičiai.

Pažvelgus į mūsų europietišką istoriją, matome krikščionybės atnešta naujovę. VI amžiuje prieš Kristų vyko dideli kultūriniai pokyčiai, lūžiai. Graikijoje Olimpo mitologinius dievaičius pradėjo nustelbti filosofų Dievas, amžina, absoliuti, vienintelė Būtis, tokia transcendentinė, kad nepasiekiama mums, net ir maldoje. Čia matome trūkį tarp racionalaus pažinimo ir religinio jausmo.

Ir priešingai, maždaug tuo pat metu, tremties Babilonijoje ir politinės nepriklausomybės žlugimo kontekste, Izraelyje įsivyrauja įsitikinimas, kad Jahvė yra ne vien Dievas, kurį Izraelio tauta turi garbinti, bet kad tai vienintelis Dievas visoms tautoms. Jis esmingai skiriasi nuo graikų filosofų Dievo tuo, kad yra arti žmogaus, kad apsireiškė Izraeliui, kad tai asmeniškas ir laisvas Dievas, sukūręs pasaulį iš meilės. Tai yra Dievas Jėzaus Kristaus, po kurio santykis su Dievu nebėra susietas su priklausomybe vienai tautai ar Mozės įstatymo laikymusi, tačiau laisvu pasirinkimu ir atsivertimu. Apsvarstant Trejybę, buvo išvystyta Vakarų civilizacijai pamatinė asmens, kaip atviros, santykyje su kitu esančios būtybės sąvoka. Apibendrintai, galima pasakyti, kad krikščionybė yra laisvės religija, proto religija ir meilės religija.

VI amžiuje po Kristaus įvyksta kitas lūžis. Jei imperatorius Konstantinas pripažino krikščionybės laisvę, tai amžiaus pabaigoje imperatorius Teodozijus, siekdamas kovoti su erezijomis krikščionybės viduje, paskelbia krikščionybę valstybės religija taip, kaip suformuluota Nikėjos išpažinime, kuris tapo privalomu visiems piliečiams. Tai buvo prieštaravimas giliajai krikščionybės esmei. Vis tik teologija niekad nepripažino prievartinio atvertimo, nors kai kurie, nenuosekliai, rėmė draudimą palikti savo tikėjimą. Čia vyravo vadinamasis tiesos pirmumo prieš laisvę principas. Iš šios nepavydėtinos situacijos išeita tik po Reformos, politikai tapus sekuliaria ir pasibaigus religinio tikėjimo saistančiam vaidmeniui.

Tai nereiškia, kad atėjo galas bet kokiam vaidmeniui, kaip kad pretenduoja tam tikras laicizmas, visiškai uždaras bet kokiai transcendencijai. Reikia pasakyti, kad ir Bažnyčia ne visada atskyrė tai, kas buvo iš tiesų antikrikščioniška ir prieš ką turėjo kovoti, nuo to, kas buvo pagrįstas socialinės ir politinės laisvės reikalavimas.

JAV pavyzdys rodo, kad europinis scenarijus nėra vienintelis įmanomas. JAV gimimas didele dalimi yra susietas su religinėmis bendruomenėmis, pabėgusiomis nuo Europoje vyravusios valstybinių Bažnyčių, taip pat ir protestantiškų, sistemos. Šioms bendruomenėmis buvo esminga išlikti laisvomis, nė vienai netampant valstybine. Čia valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas padėjo apsaugoti religijos laisvė, o ne neutralizuoti jos vaidmenį. Su Vatikano II Susirinkimu pati Bažnyčia įtvirtino teisę į religijos laisvę, įveikdama katalikybės atsilikimą nuo šių laikų, sutaikydama žmogaus centriškumą su Dievo centriškumu, pilnai pripažindama politikos autonomiją.

Tačiau viltis, kad baigsis nesutarimai tarp „katalikų“ ir „pasaulietinės minties“ atstovų neišsipildė. Įžengėme į naują fazę. Šį kartą ginčų centre jau nebe Bažnyčios ir Valstybės, kaip institucijų, santykiai, bet didieji antropologiniai ir etiniai pastarųjų dešimtmečių klausimai.

Galima tarti, kad jų atžvilgiu religijoms yra dvi didelės alternatyvos. Pirma, tai natūralizmas, kuris save kildina iš gamtamokslių ir redukuoja žmogų iki fizinio pasaulio dalies, suvokia jį tik kaip kosminės ir biologinės evoliucijos vaisių; kurio egzistencijai ar neegzistencijai gamta, iš kurios jis kilo, yra abejinga.

Antra, tai reliatyvizmas, kuris išaukština ir suabsoliutina individualią laisvę iki tiek, kad pradeda cenzūruoti tai, kas nepaklūsta šiam vieninteliam kriterijui, tame tarpe ir krikščionybę. Šią kultūros formą Benediktas XVI pavadino „reliatyvizmo diktatūra“. Galima sakyti, kad čia radikalizuotas laisvės pirmumas prieš tiesą. Beje, natūralizmas ir reliatyvizmas tarpusavyje yra nesutaikomi.

Šiame kontekste yra būtinas katalikų įsipareigojimas, kartu su tais netikinčiais, kurie nepaklūsta reliatyvizmo diktatūrai, viešojoje etikoje, pagal demokratinio žaidimo taisykles: demokratijoje visos sampratos turi vienodas teises ir pretenzijas nustatyti visuomenės elgesio taisykles ar pakeisti esančias. Tam reikia daugumos pritarimo. Žinoma, daugumos pritarimas nereiškia elgesio taisyklės teisingumo ar klaidingumo. Todėl turi būti palikta sąžinės prieštaros teisė. Jeigu jos nėra, išlieka tokio pasirinkimo galimybė, kokį padarė pirmųjų amžių krikščionių kankiniai. Nauja laisvės ir tiesos sintezė yra didysis šių laikų iššūkis. (Vatikano radijas)