Birželio ARTUMA: ar laukiamas ir reikalingas jaunimas Bažnyčioje?
Birželis – puikus metas pakalbėti apie jaunimą. Mat mėnesio pabaigoje Kaune vyks Lietuvos
jaunimo dienos. Miestas bus pilnas nenustygstančio jaunimo, – gyvas priekaištas santūrių
ir dievobaimingų, subrendusių tikinčiųjų akyse. Prisipažinkime: dažnai pritrūkstame
pakantumo judriam ir impulsyviam jaunųjų bažnyčių lankytojų elgesiui (jau nekalbant
apie mažylius drausminančius žvilgsnius, visam gyvenimui paliekančius jiems griežto,
slogaus ir greit įsižeisti linkusio Dievo įspūdį. Dėl visų šių priežasčių „Artuma“
nusprendė jaunimo vietą šiandienos katalikų pasaulyje apsvarstyti išsamiau ir – tikriausiai
– ne paskutinįkart.
Taigi, „Ką jaunystėje duoda Dievas – varžtus ar sparnus?“,
– klausė „Artumos“ redakcija savo autorių ir taip pat pasiryžo kelti klausimą, – su
tam tikra priešprieša, – ar Bažnyčiai reikia jaunimo, ar jis jaučiasi laukiamas bažnyčiose?
Nėra abejonės, kad amžinam ir amžinai jaunam Kristui reikia jaunimo. Bet ar reikia
jaunimui Dievo, ar noriai jaunimas Jam dėkoja? Valdonė Minciūtė kalbino jaunuolius,
kurie... atsivertė rengdamiesi Sutvirtinimo sakramentui! Su Dievu linksmiau, sakė
jie: „Reikia į Dievą tikėti linksmai, su dainom! Reikia jaunimui pateikti Dievą iš
priimtiniausios pusės, o ši ir yra tokia. Nors blogosios pusės kaip ir nemačiau, bet
ši – džiaugsmingoji Dievo pusė – yra labai patraukli jaunam žmogui.“
Vaida
Spangelevičiūtė-Kneižienė demaskuoja stereotipą, esą jaunimui Dievas nerūpi, jiems
tik vėjai galvoje. Atėjo metas išgirsti jaunimo prašymą liudyti savo būdu, su jautria
emocija: „Leiskite būti savimi – nusilenkti Kūrėjui savu būdu ir iš džiaugsmo, kaip
mažam vaikui, iškelti rankas“, – mintimis dalijosi kalbintas jaunimas. Argi po tokio
prašymo galėtume sakyti, kad jaunimui nebėra aktualūs dievoieškos klausimai ir pastangos
rasti Dievą – laukiantį, mylintį, išmintingą – savo gyvenime? Tačiau klausimas, ką
patys, asmeniškai, nuveikėme, kad jaunimas jaustųsi laukiamas tarp praktikuojančių
katalikų, tebėra atviras...
Tėvas Antanas Saulaitis SJ kaip visad šiltai pasakoja
apie jaunimą, vertinantį rekolekcijas gamtoje, kur čia pat, po žvaigždėtu Viešpaties
dangum, gali ieškoti atsakymų į egzistencinius sielos klausimus. Jaunimo tikėjimo
tęstinumo kontekste Zita Tručionienė kalba apie būtinybę gerinti vaikų rengimo Pirmajai
Komunijai pedagogiką. Antanas Gailius svarsto akademinės sielovados trūkumą: jaunimas,
baigęs mokyklą, kurioje buvo dėstoma tikyba, atsiduria dvasiniame apleistume ir atsakymų
į gyvenimo klausimus ieško interneto erdvėje, kur pasiūla – itin įvairi... Jauni žmonės
netgi atsiduria prekiautojų „sėkme“ pinklėse – jų siūlomus laimės receptus kritikuoja
psichologė Zita Vasiliauskaitė.
Apie tikėjimo liudijimą savo gyvenimu, apie
gyvenimą šalia Jono Pauliaus II ir įspūdžius iš prieš dvidešimtį metų vykusio Šventojo
Tėvo vizito skaitykite specialiame interviu su kardinolu Stanisławu Dziwiszu, atvykusiu
į Lietuvą atstovauti popiežiui Kauno arkikatedros 600 m. jubiliejuje. In memoriam
skiltyje prisimenamas prieš pat Sekmines pas Viešpatį iškeliavęs katalikiškos spaudos,
Dievo žodžio ir Dvasios aistringasis darbininkas Vincas Kolyčius. Jo mintys apie romaus
nuolankumo palaiminimą teprimena mums, kaip rasti kelią į gyvenimą, atspindintį Kristų:
„Tikrasis nuolankumas yra vidinė žmogaus būsena, neturinti nieko bendro su tokiais
išviršiniais veiksmais, kaip rinktis paskutinę vietą, mažai kalbėti, prastai rengtis,
būti akis nunarinusiam, dūsauti“, – liudijo ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu
Vincas Kolyčius.
Biblijos prasmės aiškintojas kun. Danielius Dikevičius (beje,
neseniai deleguotas į Lietuvos Biblijos draugijos valdybą) kritikuoja dažno kataliko
nuostatą, esą Dievui skirtas tik bažnyčios getas. Apie būtinybę Bažnyčiai grįžti prie
esmės – krikščioniško tikėjimo kaip druskos, – Sekminių išvakarių Vigilijoje Šv. Petro
aikštėje kalbėjo ir popiežius Pranciškus, iš kurio lūpų jau ne vieną kartą girdėjome
apie troškimą matyti Bažnyčią neturtingą. „Mūsų krizė šiandien yra ta, kad jei kiek
nusmunka indėliai banke, klausiame, kaip tai įmanoma, tačiau kad žmonės miršta iš
bado – tai normalu. Neturtinga Bažnyčia ir Bažnyčia vargšams turi kovoti su tokiu
mentalitetu“, – išskleidė savo mintį popiežius.
Taigi išsivėdinkime, plačiai
atverkime bažnyčių ir savo širdžių duris. O pirmąjį birželio sekmadienį, minėdami
Tėvo dieną, – su meile pasveikinkime juos ir melskime stiprybės: jiems, padedantiems
žengti savo vaikams pirmuosius tikėjimo žingsnius, žingsnius Dievo karalystės link.