Šventojo Sosto stebėtojas JTO: prieiga prie maisto ir vandens turi būti pripažinta
pamatine žmogaus teise
Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke Francis
Chullikatt du kartus pasisakė diskusijose apie tvarų išsivystymą.
Pirmame pasisakyme
jis palietė maisto klausimą. Yra skandalinga, kad pasauliui galint pagaminti maistą
kiekvienam, tiek daug žmonių vis dar badmiriauja. Badavimas kelia didžiausią pavojų
žmonių sveikatai, nuo jo miršta daugiau žmonių, nei AIDS, maliarijos ir tuberkuliozės
kartu sudėjus.
Badmiriavimas yra moralinė ir humanitarinė krizė, apsunkinta
spekuliacijų, konfliktų, maistinių resursų naudojimo kitiems tikslams, blogo rinkų
veikimo. Alkstant milijonams yra groteskiška stebėti, kaip naikinamos maisto atsargos
tam, kad būtų išlaikytos aukštesnės kainos išsivysčiusiuose kraštuose. Ekonominis
pelnas čia reiškia daugiau už badaujančių poreikius. Ne tokiu būdu sukursime klestintį
pasaulį.
Maistas, būtinas žmogui kaip ir oras, yra kiekvieno žmogaus pamatinė
teisė. Todėl reikia maistą vertinti kitaip, nei šiaip kitas prekes.
Jau keturis
dešimtmečius bendro pasaulyje pagaminamo maisto kiekio pakaktų kiekvienam žmogui pamaitinti.
Tai, - pakartojo arkivyskupas Chullikatt, - rodo, kad badas nėra maisto trūkumo pasaulyje
pasekmė. Jo priežastys yra kylančios iš paties žmogaus veiksmų, sprendimų, kuriamų
struktūrų. Tad pastangos spręsti bado problemą, viena vertus, turi būti orientuotos
į žemės ūkio plėtrą, ypač besivystančiuose kraštuose, ir į tuos elgesio, politikos,
ekonomikos modelius, kurie mums trukdo būti solidariais su badaujančiais.
*
Kitos
dienos pasisakyme nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas kalbėjo apie kitą gyvybinį
žmogui elementą – vandenį. Be vandens nėra gyvybės ir vis tik tarptautinė bendruomenė
dvejoja pripažinti priėjimą prie geriamo vandens pamatine žmogaus teise, sakė arkivyskupas
Chullikatt, primindamas, kad Šventasis Sostas advokatauja už tokią teisę jau daugiau
nei dešimtmetį.
Šiuo metu 800 milijonų asmenų trūksta priėjimo prie vandens,
dar kiti neturi reguliaraus ir patikimo priėjimo. Neigti priėjimą prie vandens reiškia
neigti mūsų brolių ir seserų išgyvenimui būtiną šaltinį.
Kaip maisto, taip
ir vandens atžvilgiu arkivyskupas Chullikatt kvietė pirmiausia pirmenybę teikti žmogaus
teisėms, o ne pasipelnymui, tarsi vanduo galėtų būti prilygintas paprastai prekei.
Vandens prieinamumą visiems reikia spręsti tiek vietiniu, tiek nacionaliniu, tiek
tarptautiniu lygiu. Tai reikalauja solidarumo, teisingumo, bendradarbiavimo, saiko
tiek tarpusavio santykiuose, tiek politiniuose bei ekonominiuose sprendimuose. (Vatikano
radijas)