Devintinės Romoje. Popiežiaus Pranciškaus homilija: sekimas, bendrystė, dalijimasis
(+video)
Popiežius Pranciškus primą kartą Romoje vadovavo Devintinėms: ketvirtadienio
vakarą aikštėje priešais Romos katedrą – Laterano šv. Jono baziliką jis aukojo
Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės Mišias, kurioms
pasibaigus pajudėjo tradicinė eucharistinė procesija į Didžiąją Mergelės Marijos baziliką.
Šventojo
Tėvo homilijos vertimas:
Evangelijoje, kurią girdėjome, yra vienas Jėzaus
pasakymas, kuris mane vis iš naujo paliečia: „Jūs duokite jiems valgyti“ (Lk 9,13).
Pasiremdamas šiuo sakiniu, leisiuos vadovaujamas trijų žodžių: sekimas, bendrystė,
dalijimasis.
Visų pirma: kas yra tie, kuriems reikia duoti valgyti? Atsakymą
randame Evangelijos skaitinio pradžioje: tai minia, daugybė žmonių. Jėzus yra su žmonėmis,
juos priima, jiems kalba, rūpinasi jais, liudija jiems Dievo gailestingumą. Iš jų
jis išsirenka Dvylika, kad jie kartu su Juo ir kaip Jis pasinertų į konkrečias pasaulio
situacijas. Žmonės juo seka, klausosi, nes Jėzus kalba ir veikia naujai, su ta galia,
kurią gali turėti tik tas, kuris yra tikras ir nuoseklus, kuris kalba tiesą ir su
ja veikia, kuris skelbia iš Dievo kylančią viltį, kuris pats yra Dievo veidas, Dievo,
kuris yra meilė. Ir žmonės džiugiai šlovina Dievą.
Šį vakarą mes esame Evangelijos
minia, mes irgi stengiamės sekti Jėzų, norėdami jo klausytis, norime užmegzti su juo
bendrystę Eucharistijoje, norime mes jį lydėti ir kad jis mus lydėtų. Klauskime savęs:
kaip aš seku Jėzų? Jėzus mums tyliai kalba Eucharistijos slėpinyje ir kiekvieną kartą
jis mus primena, kad norėdami jį sekti, turime išeiti iš savęs, turime savo gyvenimą
aukoti Jam ir kitiems.
Ženkime dar vieną žingsnį: iš kur kyla Jėzaus raginimas,
kad patys mokiniai pamaitintų minią? Jis kyla iš dviejų dalykų: pirmiausia pati minia,
sekusi Jėzų, atsidūrusi atokioje vietoje, toli nuo gyvenviečių, artėjant vakarui pradeda
rūpintis iš kur gauti maisto; antra – taip pat ir mokiniai susirūpinę prašo, kad Jėzus
paleistų miną ir kad žmonės eitų į aplinkinius kaimus pasiieškoti maisto ir nakvynės
(plg. Lk 9,12). Štai kaip mokiniai siūlo išspręsti minios poreikius: paleisk minią,
kiekvienas pats tepasirūpina savimi! Kiek kartų mes, krikščionys, esame šitaip gundomi!
Nesirūpiname kitų poreikiais, atsisveikiname pamaldžiai linkėdami, kad Dievas jiems
padėtų, arba nepamaldžiai sakydami: „sėkmės, jei daugiau nesimatysime“. Jėzus siūlo
kitokį sprendimą, nustebinusį mokinius: „Jūs duokite jiems valgyti“. Bet kaip gi mes
galime pamaitinti tokią minią? „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius
duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. Bet
Jėzus nesiliauja, paliepia mokiniams susodinti visus žmones būriais po penkiasdešimt,
paskui pakėlęs akis į dangų sukalba laiminimo maldą, laužo duoną ir duoda ją mokiniams
padalinti miniai. Tai gilios bendrystės akimirkos: minia, ištroškusi Viešpaties žodžių,
dabar pamaitinama jo gyvenimo duona. Visi pavalgė iki soties, pastebi evangelistas.
Šį
vakarą ir mes esame prie Viešpaties stalo, prie Eucharistinės aukos stalo, jis mums
dar kartą dovanoja savo kūną, sudabartina vienintelę kryžiaus auką. Leisdamas mums
išgirsti savo Žodį, maitindamas mus savo Kūnų ir Krauju, jis mūsų minią paverčia bendruomene,
iš anonimiškumo veda į bendrystę. Eucharistija yra bendrystės sakramentas, išvedantis
mus iš individualizmo, kad gyventume sekdami ir tikėdami Jį. Tad turėtume Viešpaties
akivaizdoje savęs paklausti: kaip aš gyvenu Eucharistiją? Gyvenu anonimiškai ar kaip
tikros bendrystės akimirką su Viešpačiu, o taip pat su seserimis ir broliais, su kuriais
kartu esu prie to paties stalo? Kaip mes švenčiame Eucharistiją?
Paskutinis
elementas: kaip buvo įmanoma padauginti duoną? Atsako pats Jėzus, ragindamas apaštalus
„Jūs duokite“, „duokite“, „dalinkitės“. Kuo mokiniai dalijasi? Tuo ką turi: penkiais
duonos kepalėliais ir dviem žuvimis. Būtent tie duonos kepalėliai ir tos žuvys iš
Viešpaties rankų gali pasotinti visą minią. Būtent tie mokiniai, kurie nepasitikėjo
savo galimybėmis, savo turimomis varganomis priemonėmis, susodina žmones ir pasitikėdami
Jėzaus žodžiu, padalina duoną ir žuvį, kuria pamaitina minią. O tai reiškia, kad Bažnyčioje,
o taip pat visuomenėje svarbiausias žodis, kurio nereikia bijoti, turi būti „solidarumas“,
sugebėjimas leisti Dievui pasinaudoti tuo ką mes turime, mūsų varganomis priemonėmis,
nes tik dalijantis, tik dovanojant, mūsų gyvenimas bus vaisingas. Solidarumas: šis
žodis svetimas pasaulio dvasiai!
Šį vakarą dar kartą Viešpats mums dalija duoną,
kuri yra jo Kūnas, dovanoja mums save. Mes jaučiame Dievo solidarumą su žmogumi, solidarumą,
kuris nesibaigia ir nesiliauja mus stebinęs: Dievas yra mums artimas, savąja Kryžiaus
auka jis nusižemina iki mirties tamsos, kad mums padovanotų gyvenimą. Jis nugali blogį,
egoizmą ir mirtį. Taip pat ir šį vakarą Jėzus mums save dovanoja Eucharistijoje, eina
su mumis tuo pačiu keliu, tampa mums maistu, tikruoju maistu, kuris palaiko mūsų gyvybę
ir tuomet kai keliauti sunku, kai kliūtys lėtina mūsų žingsnius. Eucharistijoje Viešpats
leidžia mums eiti jo keliu, tarnavimo, dalijimosi, dovanojimo keliu. Jei dalijamės,
tuomet tas nedaug ką mes turime ir kas mes esame tampa turtu, nes Dievo galia, kuri
yra meilė, paliečia mūsų skurdą ir jį perkeičia.
Klauskime savęs šį vakarą,
adoruodami Kristų Eucharistijoje: ar aš leidžiu, kad jis mane perkeistų? Ar leidžiu,
kad Viešpats man save dovanotų, man padėtų išeiti iš mano ankšto aptvaro ir nebijoti
dovanojimo, dalijimosi, meilės Jam ir kitiems?
Brangieji broliai ir seserys!
Sekimas, bendrystė, dalijimasis. Melskimės, kad dalyvavimas Eucharistijoje visada
mus skatintų sekti Viešpatį kiekvieną dieną, būti jo bendrystės įrankiais, dalintis
su Juo ir su artimu tuo kas mes esame. Tuomet mūsų gyvenimas bus tikrai vaisingas.
Amen.