Švenčiausioji Trejybė

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16,12-15).

Toks yra Dievas

Mes visi širdyje nešiojamės Dievo atvaizdą. Jis ne visuomet labai gražus, nes Dievą kiekvienas suvokiame tarsi pasąmonėje, kuri įtakojama mus supančios kultūros, priklauso nuo mūsų išsilavinimo, susijusio taip pat ir su neatidžiai išklausytu vienu - kitu pamokslu ar katekizmo pamokomis, kurias irgi gerokai primiršome. Kaip tik todėl dauguma žmonių neneigia, kad Dievas yra, tačiau, jų nuomone, Jis nesuprantamas, tolimas, neprieinamas.

Žmonėms sakoma, kad Dievas visus myli, tačiau išgirstame apie jauną moterį, kuri, likus trims dienoms iki vestuvių, sužinojo, kad serga paskutinės stadijos vėžiu… Sako, kad Dievas visagalis, tačiau jis neapgina prievartavimui atiduoto vaiko… Ir apskritai, sako žmonės, Dievas niekuomet nieko nepadaro mūsų naudai, todėl geriau saugotis Jo, kad tik mums neatsitiktų kas blogesnio, o šiaipjau pasaulio tvarką geriau sustatytume mes, negu Dievas. Tikrai Dievo įvaizdis, kurį nešiojamės savo širdyje, garbingai sakant, yra baisokas.

Taip buvo iki tol, kol pasaulyje nepasirodė pranašas, galingas žodžiais ir darbais. Jis nestudijavo kunigų seminarijoje, nebuvo išskirtinai pamaldus, bet suaugęs pradėjo mokyti žmonės, nors visi žinojo, kad jis yra Juozapo, staliaus iš Nazareto, sūnus. Treji Jo mokymo pasaulyje metai pasižymėjo intensyviu gyvenimu, ženklais ir kančia, vargais ir dovanomis. Trejus metus žmonės stebėjosi Jo žodžiais, Jo tvirtumu ir nesibaigiančia meile, matė, kaip Jis aukojasi ir atiduoda save kitiems. Paskui mokytojas mirė, tačiau kai kurie Jo sekėjai išpažino ir skelbė, kad Jėzus prisikėlė, kad jie susitiko ir kalbėjosi su Juo, kad Jis ne vien tik kalbėjo jiems apie Dievą ypatingu būdu, bet ir pats yra Dievas.

Jėzus atskleidžia mums, kad Dievas yra Trejybė, tai yra, bendravimas. Jei mes išoriškai matome, kad Dievas yra vienas, iš tiesų tas vienumas yra Tėvo bendravimo su Sūnumi Šventojoje Dvasioje vaisius. Jie tiek susivieniję, kad yra viena, tiek nukreipti vienas į kitą, kad yra absoliuti vienybė. Dievas nėra vienatvė, nesikeičianti ir asketiška tobulybė, bet bendravimas, šventė, šeima, meilė, artuma.

Vien tik Jėzus tegalėjo priartinti mums Dievo esmę, vien tik Jėzus galėjo atskleisti vidinį Dievo džiaugsmą: bendravimą. Tai visiška bendrystė, toks harmoningas dialogas, taip tobulai vykdomas savęs dovanojimas, kad mes išorėje regime vieną Dievą.

Dievas yra Trejybė, o tai reiškia tarpusavio ryšius, džiaugsmą, harmoniją, aistrą, nuoširdumą, meilę. Tėvas myli Sūnų, kuris myli Tėvą ir toji meilė yra Šventoji Dvasia. Šią Trejybėje vieno Dievo idėją atspindi ir Bažnyčia. Mūsų bendruomenė yra įkvėpta Dievo – Trejybės, ir mes žvelgiame į Jį, užmegzdami tarpusavio santykius, mokydamiesi gerbti vienas kito skirtingumą, stengdamiesi nugalėti tarpusavio sunkumus. Iš tiesų, žvelgiant į Bažnyčią, į mūsų gyvenimo būdą, turėtų būti matomas Dievo bendrumo ir vienybės Trejybėje spindesys.

Toks yra Dievas, apie kurį atėjo mums papasakoti Jėzus. Tik ar mes jau esame pasirengę Jį priimti į savo širdis? O gal mums mielesnis pikto Dievo atvaizdas?…

(Mons. Adolfas Grušas)