Popiežiškajai migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybai 25 metai
Šiomis dienomis Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų sielovados taryba sušaukė
jubiliejinę asamblėją, kurioje paminėjo šios tarybos įsteigimo dvidešimtpenkmetį.
Kardinolas Antonio Vegliò trumpai apžvelgė šios tarybos, kuriai vadovauja, egzistavimo
motyvus ir evoliuciją. Dabartinę formą taryba įgijo 1988 metais, popiežiui Jonui Pauliui
II pertvarkius Romos Kuriją pagal „Pastor bonus“ konstituciją.
Tačiau pagrindinė
šios tarybos funkcija buvo tokia pat, kaip ir prieš jos egzistavusios Popiežiškosios
komisijos migrantų ir keliaujančiųjų globai. Pastarąją 1970 metais įsteigęs Paulius
VI taip rašė steigiamajame dokumente: „sielovadinė veikla turi būti skirta ne tik
tiems, kurie gyvena aiškiai apibrėžtose parapijų, asociacijų ir panašių institucijų
ribose, tačiau ir tiems, kurie dėl pasirinkimo ar būtinybės paliko savo gyvenamąją
vietą“.
Tai buvo reakcija į svarbius tuo laikotarpiu vykusius socialinius
pokyčius, į vis augantį žmonių judėjimo reiškinį. Teritorinės sielovados struktūros,
tokios kaip parapijos, nebegalėjo pilnai atsiliepti į naujus sielovadinius poreikius,
todėl reikėjo ieškoti kitų sprendimų.
Tiesa sakant, rūpestis keliaujančiųjų
ir migrantų sielovada nebuvo visai naujas reiškinys. Jau anksčiau veikė, prie Šventojo
Sosto institucijų, įvairūs biurai ir komisijos įvairioms keliaujančiųjų ir migrantų
kategorijoms: jūreiviams, kareiviams, klajokliams, emigrantams, turistams. Pauliaus
VI sprendimu visos šios iniciatyvos buvo apjungtos ir koordinuojamos atskiroje institucijose.
Kardinolas
Vegliò pabrėžė esminę krikščionišką perspektyvą, kuri atsispindi Popiežiškosios migrantų
ir keliaujančiųjų tarybos dokumentuose: įžvelgti kitame žmoguje, ypač tuose, kurie
buvo sunkių aplinkybių priversti palikti savo namus, Kristų ir jį priimti, sekant
evangeliniu Jėzaus mokymu, kad patarnavimas kiekvienam ištroškusiam, keleiviui, kaliniui,
ligoniui yra patarnavimas jam; kad krikščioniškas elgesys turi būt toks, apie kurį
pasakojama parabolėje apie gerąjį samarietį, nenusukusio žvilgsnio nuo nelaimėlio
pakelyje.
Tačiau, perspėjo kardinolas Vegliò, tai dėmesys migrantui nėra vien
socialinis, o Bažnyčia nėra socialinė nevyriausybinė organizacija. Artimo meilė kyla
iš pačios tikėjimo prigimties.
Esame ilgos pagalbos stokojantiems asmenims
tradicijos paveldėtojai, tuo didžiuojamės ir turime atsakomybę ją pratęsti. Bet žinome,
kad tai galime padaryti tik su Viešpaties pagalba, - sakė kardinolas Antonio Vegliò,
Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos pirmininkas. (Vatikano radijas)