2013-05-24 16:20:08

Popiežiškajai migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybai 25 metai


Šiomis dienomis Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų sielovados taryba sušaukė jubiliejinę asamblėją, kurioje paminėjo šios tarybos įsteigimo dvidešimtpenkmetį. Kardinolas Antonio Vegliò trumpai apžvelgė šios tarybos, kuriai vadovauja, egzistavimo motyvus ir evoliuciją. Dabartinę formą taryba įgijo 1988 metais, popiežiui Jonui Pauliui II pertvarkius Romos Kuriją pagal „Pastor bonus“ konstituciją.

Tačiau pagrindinė šios tarybos funkcija buvo tokia pat, kaip ir prieš jos egzistavusios Popiežiškosios komisijos migrantų ir keliaujančiųjų globai. Pastarąją 1970 metais įsteigęs Paulius VI taip rašė steigiamajame dokumente: „sielovadinė veikla turi būti skirta ne tik tiems, kurie gyvena aiškiai apibrėžtose parapijų, asociacijų ir panašių institucijų ribose, tačiau ir tiems, kurie dėl pasirinkimo ar būtinybės paliko savo gyvenamąją vietą“.

Tai buvo reakcija į svarbius tuo laikotarpiu vykusius socialinius pokyčius, į vis augantį žmonių judėjimo reiškinį. Teritorinės sielovados struktūros, tokios kaip parapijos, nebegalėjo pilnai atsiliepti į naujus sielovadinius poreikius, todėl reikėjo ieškoti kitų sprendimų.

Tiesa sakant, rūpestis keliaujančiųjų ir migrantų sielovada nebuvo visai naujas reiškinys. Jau anksčiau veikė, prie Šventojo Sosto institucijų, įvairūs biurai ir komisijos įvairioms keliaujančiųjų ir migrantų kategorijoms: jūreiviams, kareiviams, klajokliams, emigrantams, turistams. Pauliaus VI sprendimu visos šios iniciatyvos buvo apjungtos ir koordinuojamos atskiroje institucijose.

Kardinolas Vegliò pabrėžė esminę krikščionišką perspektyvą, kuri atsispindi Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos dokumentuose: įžvelgti kitame žmoguje, ypač tuose, kurie buvo sunkių aplinkybių priversti palikti savo namus, Kristų ir jį priimti, sekant evangeliniu Jėzaus mokymu, kad patarnavimas kiekvienam ištroškusiam, keleiviui, kaliniui, ligoniui yra patarnavimas jam; kad krikščioniškas elgesys turi būt toks, apie kurį pasakojama parabolėje apie gerąjį samarietį, nenusukusio žvilgsnio nuo nelaimėlio pakelyje.

Tačiau, perspėjo kardinolas Vegliò, tai dėmesys migrantui nėra vien socialinis, o Bažnyčia nėra socialinė nevyriausybinė organizacija. Artimo meilė kyla iš pačios tikėjimo prigimties.

Esame ilgos pagalbos stokojantiems asmenims tradicijos paveldėtojai, tuo didžiuojamės ir turime atsakomybę ją pratęsti. Bet žinome, kad tai galime padaryti tik su Viešpaties pagalba, - sakė kardinolas Antonio Vegliò, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos pirmininkas. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.