Katalikų Bažnyčios katekizmas (30). Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje

Evangelijos pagal Morkų priešpaskutinis sakinys skelbia: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16,19). Viešpaties žengimas į Dangų – aiškina Katekizmas – tai iš Prisikėlusiojo garbės perėjimas į Dievo dešinėn pakelto Kristaus garbę (plg. 660). Žengimas į dangų tam tikra prasme buvo paskutinis Jėzaus žemiškojo gyvenimo įvykis. Tačiau jis užbaigiamas jau už mūsų laiko akiračio ribų – Tėvo amžinybėje.

Dievo Sūnus įžengė į Dangų, dėl to, kad iš ten buvo nužengęs. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3,13), - tvirtina evangelistas Jonas. Kokia šio judėjimo – nužengimo ir pakilimo prasmė? Kodėl antrasis Trejybės asmuo nužengia, nusižemina, o paskui grįžta į šlovę ir amžinai ja džiaugiasi? Būtina atkreipti dėmesį, kad šiame judėjime dievystė visiems laikams susijungia su žmogyste – Sūnus grįžta pas Tėvą ne vienas, bet su savąja žmogyste. Jėzus, tikras Dievas, nepaliauja būti tikru žmogumi. Jis pasilieka įsikūnijęs, pasilaiko perkeistą žmogiškąją prigimtį.

Katekizmas aiškina: „Paliktas vien savo prigimtoms jėgoms, žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“... Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus“ (661). Žengimo į Dangų iškilmės liturgijoje sakoma, jog Kristus „mūsų žmogišką prigimtį yra išaukštinęs Dievo Tėvo dešinėje“. Jėzus Kristus pirma mūsų įžengė į šlovingąją Tėvo karalystę.

Formuluotė „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ reiškia, kad Sūnus tobulai prilygsta Tėvui dieviškumu, kad jie sudaro tą pačią vieną dievystę. Sūnus – kaip tikras Dievas ir tikras žmogus – užtaria mus kaip vienintelis tarpininkas. Dėl to galime tikėtis „vieną dieną amžinai būti su Juo” (666).

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas