Pranciškus apie Caritas veiklą: atkurti Bažnyčios motinišką švelnumą.

Kaip suprasti Bažnyčios labdarą, jos artimo meilės darbus, tikinčiųjų vykdomus be jokio atlyginimo ar užmokesčio? Apie tai ketvirtadienį mintimis pasidalijo popiežius Pranciškus susitikime su Caritas Internationalis vadovais ir nariais. Organizacijos vykdomasis komitetas šiomis dienomis Romoje susirinkęs į metinį posėdį, kuriame aptarinėjami klausimai susiję su Bažnyčios ir katalikiškų organizacijų labdaros koordinavimu visame pasaulyje. Šventasis Tėvas, po Caritas Internationalis pirmininko kard. Oscaro Rodriguezo Maradiagos įvadinio žodžio, aptarė Caritas pašaukimą, o paskui atsakė į susirinkusiųjų klausimus.

Caritas Internationalis yra esminė Bažnyčios dalis, - sakė popiežius. Caritas yra Bažnyčios institucija liudijanti artimo meilę, nes be artimo meilės nėra Bažnyčios, be Caritas Bažnyčia neegzistuoja. Caritas organizacijos vykdomi darbai turi dvi dimensijas: socialinių veiksmų plačiąja prasme ir mistinę dimensiją, t.y. vietą pačioje Bažnyčios širdyje.

Šventasis Tėvas priminė Evangelijos pasakojimą apie tai kaip didžiulė minia buvo pasotinta tik keliais duonos kepalais ir keliomis žuvimis. Tačiau netiesa, kad pasidaugino duona ir žuvis. Jos paprasčiausiai nesibaigė, panašiai kaip nesibaigė našlės miltai ir aliejus. Kai sakoma „pasidaugino“, - sakė popiežius, gali susidaryti įspūdis, jog buvo panaudota kokia nors magija. Tačiau Dievo didybė ir meilė, kurią jis įdėjo į mūsų širdis, yra tokia, jog tai, ką turime nesibaigia niekada.

Popiežius atsakė į klausimą apie labai sunkią krizę pasaulyje, kuri nėra tik ekonominė, arba vien kultūrinė, arba tikėjimo krizė. Dabartinėje krizėje nuo nestabilumo kenčia pats žmogus. Šiandien pavojuje pats žmogaus asmuo. Tai yra į pavojų papuolęs Kristaus kūnas, nes mums, krikščionims, visas žmogus, ypač kai jis marginalizuojamas, arba kai serga, yra Kristaus kūnas. Pirmasis Caritas uždavinys ir yra suvokti šią tiesą, - tvirtino popiežius.

Pranciškus prisiminė pavyzdį iš hebrajų biblijos skaitinių viduramžių kronikos, kurioje paaiškinamas Babelio bokšto statymas: ypač svarbu buvo atidumas gaminant geras plytas, tačiau ilgainiui jos tapo svarbesnės už pačius statytojus. Pasak popiežiaus, šis pasakojimas liudija tai, kas dabar vyksta: nelygybė finansinėse investicijose, kai tarptautinių viršūnių susitikimų akivaizdoje žmonės miršta badu. Mūsų civilizacija susipainiojo. Užuot dauginusi kūriniją, idant žmogus būtų laimingesnis ir kuo labiau panašus į Dievo paveikslą, nes tokį gavome siuntimą – dauginti kūriniją - įsigaliojo „vartojimo ir išmetimo“ kultūra; tai, kas nenaudinga išmetam į sąšlavyną: vaikai, nedeklaruojamos eutanazijos pasmerkti seneliai ir labiausiai marginalizuojami žmonės, - sakė popiežius.

Badaujančius reikia pamaitinti, sužeistuosius - gydyti. Šis rūpestis ir yra motinos Bažnyčios paglostymas, meilumas ir švelnumas, tarsi motinos vaikams. Nukrypimai Bažnyčioje prasidėjo būtent tuomet, kai Ji pamiršo meilę ir švelnumą. Reikia susigražinti iš Bažnyčios gyvenimo išnykusią švelnumo sąvoką, švelnumo dvasingumą, kuris yra karitatyvinės veiklos dvasingumas. Pernelyg rimtai susirūpindami pastoracija praradome Bažnyčios motiniškumo sąvoką. Bažnyčia iš esmės yra Motina! Todėl svarbu, kad Caritas organizacija savo veikloje atkurtų Bažnyčios švelnumą.

Karitatyvinė veikla reikalauja didelių lėšų, tad gal Bažnyčiai turėtų parduoti turtus, kad pamaitintų vargšus, - sakė popiežius kreipdamas dėmesį į šv. Jono Auksaburnio pamokymą „Puošiate Bažnyčią, o ne Kristaus kūną, kuris alksta!“.

Viena vertus, reikia eiti į egzistencinius pakraščius, gelbėti žmones, jiems padėti, kita vertus į Bažnyčios gyvenimą reikia įnešti motiniško švelnumo. Tai vertybė, kurios Motina Bažnyčia neturėtų prarasti.

Šventasis Tėvas prisiminė viso pasaulio pabėgėlių išgyvenamas kančias, paminėjo ypač nuo Sirijos karo pabėgusius apie milijoną žmonių, taip naujųjų laikų vergus, beteisiais paverstus žmones. Svarbu, kad Bažnyčia užtartų visose šiose situacijose ir kad tai darydama liudytų ypatingą artumą ir švelnumą.
(Vatikano radijas)