Irano chaldėjų arkivyskupas. Bažnyčios stiprybė nėra vien skaičiuose

Mes, krikščionys, turime savo atsakomybę šioje šalyje. Neturime teisės uždrausti žmonėms emigruoti, tačiau galime padėti savo tikintiesiems labiau įsisąmoninti savo vaidmenį. Šiandien Bažnyčiai reikia vyrų ir moterų, kurie tvirtai remtųsi dviem gyvybiškais įsitikinimais: pirma, malda, kuri yra būtina Bažnyčios žydėjimui; antra, apaštaline kančia, kuri yra vaisingumo versmė Bažnyčiai. Bažnyčia be kančios būtų išdžiuvęs medis, - šveicarų žinių agentūrai „Apic“ sakė Ramzi Garmou, Irano sostinės Teherano chaldėjų apeigų katalikų arkivyskupas.

Irakiečių kilmės arkivyskupas trumpai pristatė krikščionybės mozaiką Irane, kuris jau yra tapęs jam sava šalimi.

Irano konstitucija pripažįsta tris religines mažumas, kurios nėra musulmoniškos. Tai krikščionys, jų yra apie 70 000 ir jie priklauso įvairioms konfesijoms. Didžiausia yra apaštalinė armėnų ortodoksų Bažnyčia, kuriai priklauso apie 50 000 tikinčiųjų. Jų istorinis centras yra Ispahano miestas, į kurį jie buvo deportuoti XVI amžiuje šacho Abaso I įsaku. Tuo tarpu asirų chaldėjų istorinis centras, nuo pat pirmųjų amžių, yra Ourmia miestas, šalia to paties pavadinimo ežero, netoli Turkijos sienos. Tačiau chaldėjų likę nedaug, vos penki tūkstančiai, jie šiandien susitelkę daugiausia Teherane.

Rytų asirų, anksčiau vadintų „nestoriečiais“, yra apie 7000, protestantų yra apie tūkstantis, o armėnų katalikų apie 300. Lotynų apeigų katalikų, užsieniečių ar iš mišrių porų, yra apie 500. Tai yra tik apytiksliai skaičiai, mat tikslių duomenų neturima.

Kalbant apie liudijimą, jis iš tiesų labai apribotas, pasakojo Teherano arkivyskupas. Apie krikščionybę galima kalbėti tik su kitais krikščionimis, kitaip rizikuoji būti apkaltintas prozelitizmu, kuris yra griežtai uždraustas. Vis dėlto Bažnyčios jėga nėra tik struktūrose ir žmonių skaičiuje, tačiau kasdieniame gyvenime su Kristumi.

Teherane veikia dvi chaldėjų apeigų katalikų bažnyčios. Pirmoji, šv. Juozapo, taip pat yra ir vyskupo katedra. Čia, pasakojo arkivyskupas Garmou, kartu su juo gyvena dar du kunigai, vienas iš kurių jau 84 metų amžiaus. Kitoje, parapijinėje Marijos, Dievo Motinos bažnyčioje dirba jaunas kunigas iranietis ir kelios vienuolės.

Iraną, primena Teherano ganytojas, dar pirmaisiais amžiais pasiekė krikščionių misionieriai. Tačiau vėliau, dėl priešiško valdovų nusiteikimo, jų bendruomenės buvo išblaškytos. Reikia atsiminti, kad 1915 metų Osmanų imperijos kariuomenės įvykdytas genocidas prieš armėnus tuo pat metu reiškė ir asirų chaldėjų krikščionių regione išnaikinimą. Jau šiais laikais sukūrus islamišką valstybę, labai daug krikščionių emigravo iš Irano. Europoje yra apie 100 000 asirų chaldėjų. Deja, jiems trūksta kunigų, trūksta atskiro vyskupo.

Likę Irane dažnai priklauso neturtingam sluoksniui. Dar kiti nenorėjo išvykti dėl amžiaus, dėl sunkumų sukurti savo gyvenimą kitoje kultūroje, kitoje šalyje. O keletas liko todėl, kad norėjo gyventi kaip krikščionys savo Irane, tikėdami savo gyvenimo liudijimo verte. (Vatikano radijas)