Jei tikrai norime sekti Jėzų, turime gyventi savo gyvenimą kaip dovaną, o ne kaip
lobį, kurį saugome tik sau patiems. Taip popiežius Pranciškus antradienio rytą aukotų
Mišių homilijoje kalbėjo apie du nesuderinamus kelius: meilės kelią ir egoizmo kelią.
Šiandien girdėjome labai stiprius Jėzaus žodžius: „nėra didesnės meilės kaip gyvybę
už draugus atiduoti“ (Jn 15,13). Liturgija mini ir visiškai priešingą pavyzdį: Judą,
kuris taip ir nesuprato kas yra dovana.
Kai žmogus pradeda izoliuotis, šalintis
kitų žmonių, pradeda nykti ir bendruomeniškumo suvokimas, pradeda nykti priklausymo
Bažnyčios bendruomenei jausmas, pradeda silpnėti ta meilė, kurią dovanoja Jėzus. O
jei krikščionis sugeba save dovanoti, sugeba savo gyvenimą išdalinti kitiems, jis
nieko nepraranda, bet atranda gyvenimo pilnatvę. Kas elgiasi kaip Judas, kas nori
viską sau pasilaikyti, galiausiai viską praranda. Šėtonas netesi pažadų. Jis visada
apgauna.
Galiausiai primindamas jau beveik priartėjusias Sekmines, savo neilgą
homiliją popiežius Pranciškus baigė šiais žodžiais: „Šiomis dienomis laukdami Šventosios
Dvasios šventės, meldžiame: Ateik, Šventoji Dvasia; ateik ir duok man talpią širdį;
duok tokią širdį, kuri sugebėtų nuolankiai ir romiai mylėti; duok dosnią širdį, kad
sugebėčiau karštai mylėti. Tokios malonės prašykime Šventąją Dvasią. Ji mus teapsaugo
nuo kito kelio, nuo egoizmo kelio, kuris galiausiai nuveda į blogį. Prašykime šios
malonės“. (Vatikano radijas)