Katalikų Bažnyčios katekizmas (29). Trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių
Jėzaus prisikėlimas yra pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa. Šv. Paulius aiškiai sako:
„Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo
nuodėmėse“ ( Kor 15,17). Pirmojoje savo kalboje po Sekminių apaštalas Petras skelbia
prisikėlusį Kristų: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd
2,32). Visos kitos krikščionių tikėjimo tiesos remiasi šiuo liudijimu. Visų krikščioniškųjų
švenčių šaltinis yra Velykos. Jei Jėzus iš Nazareto nebūtų prisikėlęs iš numirusių
ir nebūtų atsiuntęs savo mokiniams Šventosios Dvasios, šiandien apie jo gyvenimą žinotų
tik antikos istorijos specialistai.
Katekizmas tvirtina, kad Kristaus prisikėlimas
yra istorinis ir tuo pat metu transcendentinis įvykis. Prisikėlimas viršija istorijos
realybę, „niekas savo akimis nematė paties prisikėlimo ir nė vienas evangelistas jo
neaprašė“ (647). Tačiau buvo liudininkų mačiusių tuščią kapą ir visų pirma – Prisikėlusį
Jėzų. Jį matė Petras ir kiti apaštalai, taip pat kiti vyrai ir moterys, konkretūs
žmonės, kuriuos pažinojo pirmieji krikščionys. Bendravimas su Prisikėlusiuoju davė
apaštalams jėgų ir drąsos skelbti Gerąją Naujieną net ir kankinystės kaina.
Prisikėlusio
Jėzaus kūne yra nukryžiavimo žymės, tačiau – kaip pastebi Katekizmas – jis „turi ir
naujų išaukštinto kūno savybių [...] Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori“ (645).
Jėzaus prisikėlimas nebuvo grįžimas į ankstesnį žemišką gyvenimą, kaip Lozoriaus atveju.
Prisikėlusio Jėzaus kūnas perėjo į naują gyvenimą, už mums pažįstamo laiko ir erdvės
ribų.
Jei Jėzus Kristus, tikras Dievas, bet taip pat tikras žmogus, prisikėlė
ir nugalėjo mirtį, tai reiškia, kad ir mes prisikelsime ir Jis mus suteiks amžiną
gyvenimą.