Dvi naujos šventosios iš Lotynų Amerikos

Kartu su Otranto kankiniais, sekmadienį Šv. Petro aikštėje Popiežius Pranciškus kanonizavo meksikietę Gvadalupę García Zavalą ir kolumbietę Laurą Montoya y Upegui.

Gvadalupė García Zavala, ligonių ir vargdienių globėja

Žodžius, kuriuos šv. Petras Kornelijaus namuose pasakė apie Kristų „kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas“ (Apd 10, 38) galima pasakyti ir apie vienuolę Mariją Gvadalupę Garcíą Zavalą (1878 balandžio 27 d. – 1963 birželio 4 d.), tikrą Kristaus mokinę. Ji pasižymėjo krikščioniškomis dorybėmis, o ypač artimo meile, rūpesčiu ligoniams ir stokojantiems.

Nuo pat vaikystės mažoji Lupita matė artimo meilės pavyzdį savo tėvo, mažos krautuvėlės savininko, elgesyje – jis rėmė varginguosius, dalino jiems vaistus.

Būdama 22-erių, Gvadalupė ėmė rūpintis ligoniais nedidelėje ligoninėje. Po kurio laiko ji atskleidė savo nuodėmklausiui kunigui Cipriano Íñiguez Martín del Campo troškimą tapti vienuole. Kunigas paskatino ją įsteigti vienuoliją, kuri rūpintųsi ligonine ir padėtų vargšams. 1901 m. imta steigti Šv. Margaritos ir vargdienių tarnaičių kongregacija, sulaukusi nemažai pašaukimų. Sekdamos ordino šventosios globėjos Margaritos Alakok pavyzdžiu, seserys pasišventė Švč. Jėzaus Širdžiai.

Tačiau užėjus persekiojimų metui, kuris Meksikoje truko nuo 1914 iki 1930 m., naujosios vienuolijos laukė nemažai išbandymų. Kaip ir visi pašauktojo gyvenimo nariai, tais laikais seserys turėjo slėpti savo vienuolinę tapatybę – rengėsi pasaulietiniais drabužiais, vienuolynas veikė slapta.

Motina Lupita ir jos kongregacijos seserys išsiskyrė pasiaukojimu, malda ir pagalba kunigams. Žinomas ypatingas atvejis, kai vienuolės išgelbėjo Guadalajaros arkivyskupą Francisco Orozco y Jiménez, ieškojusį slėptuvės nuo negailestingo vyriausybės persekiojimo. Daugelis katalikiškų šeimų atsisakė suteikti jam prieglobstį, bijodamos susidorojimo; jam padėjo sesuo Lupita, pusantrų metų slėpusi jį San Jose ligoninėje.

1963 m. birželio 24 d. Gvadalupė García Zavala iškeliavo pas Viešpatį, palikdama savo seserims šviesų krikščioniškų dorybių pavyzdį, o ypač – artimo meilės ir tarnystės vargšams bei ligoniams liudijimą.

Laura Montoya y Upegui, indėnų misionierė

Kita šio sekmadienio naujoji šventoji – šv. Kotrynos Sienietės Laura Montoya y Upegui (1874 gegužės 26 d. – 1949 m. spalio 21 d.), misionierių seserų kongregacijos steigėja.

Laura gimė mažame Jericó Antiochijos kaimelyje Kolumbijoje labai pamaldžioje šeimoje. Sulaukusi vos dvejų metų, tapo našlaite – jos tėvas buvo nužudytas už meilę tėvynei ir tikėjimui, tad didžiąją vaikystė dalį praleido senelio namuose. Vaikystėje ji išgyveno tikrą Dievo meilės patyrimą, apie kurį vėliau pasakojo: „mane tarsi pervėrė spindulys, pajutau tokį aiškų, gilų, meilės kupiną Dievo ir Jo didybės suvokimą, kad vėliau, besimokydama, nesužinojau apie Dievą daugiau, nei patyriau tą dieną”.

Baigusi studijas, tapo kaimo mokytoja, ugdytoja. Labai rūpinosi jai patikėtomis mokinėmis. Laura visuomet troško tapti vienuole. Jos pašaukimas dar sustiprėjo, susidūrus su Kolumbijos indėnų skurdu. Jie tapo viso jos gyvenimo misija. Laura nusprendė leistis į tūkstantmetes girias skelbti Dievo karalystės indėnams, grąžinti orumą jų būčiai, kurią taip nuvertino visuomenė. 1914 m. gegužės 4 d. kartu su savo motina Dolores Upegui ir keturiomis bendramintėmis ji įsteigė kongregaciją, kurioje pritaikė naujus evangelizacijos modelius. Jos mokymas buvo radikalus – norint įsipareigoti visiems, turi palikti savąjį „aš“.

Laura Montoya y Upegui užima svarbią vietą Lotynų Amerikos Bažnyčios istorijoje. Jos gyvenimo liudijimas paneigė tradicinę iki tol egzistavusią nuostatą apie moters silpnumą ir antraeilį vaidmenį visuomenėje; ji parodė, kad moterų veikla gali būti labai svarbi socialiniu ir religiniu požiūriu. Šventosios pavyzdys įkvėpė daugelį kitų merginų, kurios įsipareigojo evangelizacijai ir žmogaus orumo ugdymui. (Vatikano radijas)