Katalikų Bažnyčios katekizmas (28). Nužengė į pragarus

Apaštalų tikėjimo išpažinime kalbama apie Kristaus nužengimą į pragarus. Kaip suprasti šį teiginį? Katekizmas sako, kad jis visų pirma reiškia, jog „Jėzus patyrė mirtį kaip visi žmonės“ (632). Vadinasi, tikrai Dievas yra iki galo solidarus su žmogumi. Jėzus ne tik kentėdamas miršta, bet atsiduria kartu su numirusiais, nematančiais Dievo.

Kai kurie šiuolaikiniai teologai Jėzaus nužengimą į pragarus aiškina kaip kenozės kulminaciją, kaip didžiausią Dievo Sūnaus nusižeminimą. Ant kryžiaus Jėzus kenčia, bet kančia yra aktyvi, o nusižeminimas iki nužengimo į pragarus reiškia, jog jis patyrė radikalų kančios ir mirties pasyvumą. Šitaip jis tapo dar labiau artimas nusidėjėliui; jis nori jį „sutrukdyti“, nori išgelbėti iš pragariškos vienatvės.

Vis dėlto Katekizmas laikosi labiau tradicinio Bažnyčios mokymo ir kalba apie Jėzų, kuris nužengia į pragarus kaip pergalę švenčiantis Gelbėtojas ir mirusiems paskelbia Gerąją Naujieną (plg. 632-634). Vienoje senovės homilijoje kalbama apie Jėzų, kuris nužengęs į pragarus sako žmogui: „Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“ (635).

Katekizmas patikslina, kad „Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų teisiuosius“ (633). Dievas siekia išgelbėti kiekvieną, bet negali žmogaus priversti priimti jo gailestingumą. Bažnyčia moko, kad žmogus, kad kiekvienas laisvas asmuo, gali sąmoningai ir galutinai tarti Dievui „ne“. Pasmerkimas reiškia, kad pats žmogus gali save pasmerkti.

Paradoksaliai taip pat ir pragaras gali byloti apie Dievo meilę. Tą nuolankią meilę, kuri nesunaikina piktavalio nusidėjėlio, bet leidžia jam gyventi pagal savo pasirinkus.

Dariusz Kowalczyk SJ / Vatikano radijas