Tikėjimas visuomet liudijamas kalbantis su kitais. Šiandien visoje Europoje dialogas
tarp krikščionių ir musulmonų tampa neišvengiama būtinybe. Kad jis vyktų, reikia gerai
pažinti vienas kitą. Sekuliarizuotoje ir pliuralistinėje visuomenėje ugdymas priimti
įvairovę turi būti neatsiejamas nuo gilesnio savojo tikėjimo ir tapatybės pažinimo.
Pliuralistinė visuomenė gali egzistuoti tik esant abipusiai pagarbai, troškimui pažinti
kitą ir nuolatiniam dialogui. Tai kelios iš temų, kurias svarstė vyskupai ir vyskupų
konferencijų delegatai santykiams su musulmonais, susirinkę į Londone gegužės 1-3
dienomis vykusį susitikimą. Susitikime dalyvavo Popiežiškosios tarpreliginio dialogo
tarybos prezidentas kard. Jean-Louis Tauran, Bordeaux arkivyskupas kard. Jean-Pierre
Ricard, dvidešimties vyskupų konferencijų vyskupai, bažnytinių struktūrų atstovai.
Tai jau trečiasis suvažiavimas, skirtas santykių su musulmonais Europoje svarstymui.
Jo dalyviai dalijosi savo šalių patirtimi apie sunkumus ir iššūkius, kuriuos patiria
krikščionys, būdami religine mažuma; lygino, kaip tikėjimą praktikuoja krikščionių
ir musulmonų jaunimas; pristatė Europos Bažnyčios iniciatyvas, kuriomis atsiliepiama
į naujų tikėjimo liudijimo formų poreikį jaunimo tarpe.
Skirtingų šalių patirtis
patvirtino, kad musulmonų bendruomenės ir jų tradicijos įvairiose šalyse skiriasi,
nėra vienodo modelio. Labai svarbu leistis į dialogą ne tik su įvairaus amžiaus islamo
išpažinėjais, kurie skirtingai interpretuoja islamą, tačiau ir su kitais visuomenės
nariais, kurie nėra musulmonai. Pastebimos tendencijos, ypatingai Belgijoje, žvelgti
į kitą su išankstine nuostata, nors iš tiesų susitikimas ir dialogas leidžia pamatyti
tikrą situaciją. Iš šių gyvų susitikimų kyla darnus sambūvis tarp žmonių, išpažįstančių
skirtingą religiją ir bendradarbiavimas skirtingose socialinio gyvenimo sferose.
Tarp įvairių klausimų, kuriuos kelia islamas Europos kontekste, kai kurie
susiję su religijos vaidmeniu visuomenėje: ar islamo atsiradimas neprivertė Vakarų
Europos visuomenės peržiūrėti šiuolaikinio žmogaus ideologijos, prie kurios iki šiol
buvome įpratę? Ar jo buvimas Europoje neliudija, koks svarbus tikėjimas vartotojiškoje
visuomenėje? Kol mūsų visuomenei svarbiausia turėti ir vartoti, ar tai mūsų neskatina
ieškoti gilesnio santykio su Dievu?
Kodėl reikia investuoti į dialogą? Krikščionims
dialogas – tai viena tikėjimo dimensijų, nes Dievas kalbasi su žmogumi, visuomet žengdamas
pirmą žingsnį. Taigi ir krikščionys kviečiami imtis įsipareigojimo kantriai ir su
atsidavimu eiti link kito, nors kartais galbūt ir nesulauks atsakymo. (Vatikano
radijas)