Popiežiškųjų akademijų veikla. Žmogaus evoliucija ir geras valdymas

Balandžio antrojoje pusėje vyko Popiežiškosios mokslų akademijos ir Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos susitikimai. Popiežiškosios mokslų akademijos darbo susitikime, surengtame balandžio 19-21 dienomis, buvo diskutuojama apie „žmogiškumo kelią“, apie tapimą žmogumi iš evoliucijos perspektyvos. Kaip Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ puslapiuose pasakoja kunigas Fiorenzo Facchini, žinomas Bolonijos universiteto paleoantropologas, susirinko paleoantropologijos ir priešistorės ekspertai, kurie kalbėjo apie žmogaus išnirimo temą.

Žinojimas kada žmogus atsirado žemėje nėra tik paprastas smalsumo patenkinimas, bet leidžia svarstyti apie jo tapatybę, per jo elgesį suvokti skirtingumą nuo kitų gyvūnų. Žmogaus biologinės šaknys yra gyvūnų pasaulyje: sąryšis su priešžmoginėmis formomis, kurios skiriasi nuo mums pažįstamų beždžionių ir kurių šiandien nebėra, jau yra nebeginčijamas. Žmogaus atėjimą paruošė prieš maždaug septynis milijonus metų Afrikoje atsiskyrusi evoliucinė linija, susijusi su klimatiniais pokyčiais, kurių metu miškus pakeitė savanos. Profesorius Facchini paminėjo kelias šiai linijai priklausiusias priešžmogines formas: australopiteką, ardipiteką. Iš Afrikos, manoma, pirmasis išėjo homo abilis, jo 1,8 milijonų metų senumo pėdsakų rasta Gruzijoje. Vėliau migravo homo ergaster, erectus, antecessor. Apie milijono metų senumo jų pėdsakų rasta Europoje ir Azijoje. Yra vietų, kuriose priešžmoginės formos gyveno, viena po kitos, keletą šimtų tūkstančių metų.

Susitikime Vatikane daug dėmesio skirta seniausioms technologijos formoms, kuriose, kad ir labai paprastose, galima jau atpažinti sumanymą, simbolinį mąstymą. Seniausiuose dviašmeniuose akmeniniuose įrankiuose, homo ergaster pagamintuose prieš 1,6-1,8 milijono metų, jau atpažįstame simetriją, kuri turi estetinę vertę. Simboliniai ženklai ant gyvūnų kaulų datuojami 400 000, užuominos apie laidojimą 300 000, statulėlės 200 000 metų. O prieš 30 000 metų įvyko tiesiog meno sprogimas, išlikęs grotose. Visa tai rodo, jog atsiranda dvasiniai interesai, atsiranda erdvė transcendencijai. Žinoma, pasak profesoriaus Facchini, transcendencijos klausimas negalėjo būti pamirštas. Svarbu yra skirti kada apie žmogų kalbama ontologiškai, kaip apie Dievo atvaizdą, o kada tęstinume su kitomis gyvomis būtybėmis. Šie du lygiai susiliečia, tačiau vystosi skirtingai. Žmogaus savimonė aptartina kaip genomo ir kultūros bendra evoliucija, platus kognityvinių veiklų ir neuroninių tinklų sąveikų laukas.

Tuo tarpu Popiežiškoji socialinių mokslų akademija jau antrąją plenarinę sesiją, balandžio 26-27 dienomis, paskyrė Jono XXIII enciklikos „Pacem in terris“ 50 metų sukakčiai ir temoms. Kasmetinio susitikimo tema buvo „Valdymas besikeičiančiame pasaulyje: laisvės, legitimumo, solidarumo ir subsidiarumo iššūkiai“.

Katalikiškoje minties tradicijoje išvystyti tokie atraminiai taškai. Pirma, politika, kaip ir kiekviena kita sąmoninga ir laisva žmogaus veikla, patenka į individualaus ir socialinio vertinimo lauką. Antra, politinė galia nėra paprasčiausiai nuoga jėga, ji turi būti suvokiama kaip sugebėjimas pasiekti bendrąjį gėrį. Trečia, taika nėra tik karo nebuvimas, tai yra tvarkos ramumas. Remdamasis šiais kertiniais akmenimis popiežius Jonas XXIII svarstė apie taikos pasaulyje stiprinimą globaliniu mastu, gerbiant teisingumo ir subsidiarumo principus. Tad plenarinės sesijos dalyviai svarstė, kaip šios enciklikos įžvalgos galėtų būti pritaikytos 21 amžiaus pasaulio ir taikos tarp tautų realijoms, neužmirštant Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI įnašo. (Vatikano radijas)