Venecijos patriarchas Moraglia. Šv. Morkus, neidealus apaštalas

Pasak senos tradicijos, šv. Morkus Evangelistas gyvenimo gale vyskupavo Egipto Aleksandrijoje ir čia patyrė kankinio dalią nuo pagonių rankos. Jo mirties dieną, balandžio 25-ąją, Bažnyčia savo liturginiame kalendoriuje mini šio apaštalo atmintį. Šv. Morkus jau 12 amžių yra susietas su Venecijos miestu. IX amžiaus pradžioje, pasakojama Venecijos miesto istorijoje, du pirkliai pargabeno evangelisto relikvijas iš Aleksandrijos, mat musulmonas valdovas žadėjo nugriauti bažnyčią, kurioje jie buvo saugojami, kad panaudotų jos marmurą ir kitas medžiagas savo rūmų statybai. Nuo to laiko evangelisto relikvijos saugojamos Venecijos šv. Morkaus bazilikoje, kuri tam ir buvo pastatyta. Šv. Morkaus simbolis, sparnuotas liūtas, vienas iš Apokalipsės vaizdinių, tapo Venecijos simboliu.

Evangelistas Morkus priklauso didžiųjų ankstyvosios Bažnyčios misionierių eilei, tačiau jis taip pat yra paprastas ir trapus žmogus. Tačiau būtent toks, neidealus, jis mums duoda pavyzdį, šiais Tikėjimo metais, ką reiškia būti evangelistu. Apie tai savo ketvirtadienio homilijoje, per Evangelisto liturginę šventę, kalbėjo Venecijos patriarchas Francesco Moraglia.

Apaštalų Darbuose (Apd 13,13) pasakojamas toks epizodas apie Joną, vadinamą Morkumi, Barnabo sūnėną: tai ir yra evangelistas Morkus. Rašoma, kad pirmojoje Pauliaus misijų kelionėje, pasiekus Pamfiliją, Jonas atsiskyrė ir sugrįžo į Jeruzalę. Galima suprasti kodėl: jaunam ir nepatyrusiam Morkui kelionė į Pisidijos Antiochiją buvo per sunki.

Štai visai neidealizuotas būsimojo evangelisto paveikslas: neatlaikęs nuovargio ir pasipriešinimo jis pasiduoda ir grįžta atgal. Yra trapus ir neužtikrintas.

Tačiau, pasak patriarcho Moraglia, toks silpnumas yra kiekvieno evangelizuotojo kelio dalis, susiduriant su misijos sunkumais, savo baimėmis ir trapumu. Jis turi būti įveiktas per Viešpaties malonę. Evangelizuotojas yra kviečiamas būti šviesa žmonėms, tačiau tuo pat metu susiduria su savo ribomis išbandymų, nuovargio, vienatvės akivaizdoje. Ir kartais pasiduoda pagundai palikti misiją. Būsimasis evangelistas apleidžia savo misiją, sukeldamas didelį Pauliaus kartėlį ir nusivylimą (Apd 15,37-38).

Tačiau grįžęs į Jeruzalę Morkus atgauna drąsą ir jėgą, darbuojasi greta apaštalo Petro, kuris savo laiške jį pavadina savo „sūnumi“ (1 Pt. 5,13). Čia matome, kad Bažnyčia yra motiniškos įsčios ir, jei tik norime atsiversti, mums padeda atgauti drąsą tikėti ir nuo žmogiško trapumo ištyrintos meilės jėgą. Morkus yra šalia apaštalo Petro, kuris ir pats buvo patyręs kažką panašaus: pavojaus akivaizdoje išsižadėjęs Jėzaus, o vėliau, gaidžiui užgiedojus, dramatiškai ir skausmingai suvokęs savo trapumą ir baimę.

Taigi, Petro asmenyje Jėzus patikėjo Bažnyčią apaštalui, kuris toli gražu nebuvo tobulas ir nepriekaištingas. Priešingai, iki gelmių suvokė savo nuodėmę, savo nepakankamumą. Bet būtent nuo čia pradėjo savo naują apaštalavimo kelią. Kiekvienas evangelizuotojas ir misionierius turi žinoti, kad suklups, jei pasikliaus tik savo jėgomis.

Dar vėliau Morkų vėl atrandame tarp patikimiausių Pauliaus bendradarbių. Jis minimas laiške Kolosiečiams (4,10) ir laiške Filemonui (1,23). Antrajame laiške Timotiejui Paulius rašo, kad šis atsivežtų ir Morkų, kuris bus „naudingas padėjėjas“, kiek vėliau pridūręs, kad jo pirmajame apsigynime teisme nebuvo nei vieno, visi jį paliko (2 Tim 4,11.16). Taigi, nepaisant epizodo Pamfilijoje, Morkus yra tarp tų, kurio buvimo ir bendradarbiavimo Paulius prašo sunkumų metu.

Būtent savo ribų suvokimas padeda apaštalui sukaupti trapias jėgas nuolankumo ir atsivertimo kelyje. Kaip pats Paulius pažymi, būtent tada, kai esame silpni ir įveikti, esame stiprūs ir lydimi malonės. Būtent tada skelbiame ne savo, o Viešpaties Jėzaus išgelbėjimą. (Vatikano radijas)