Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas: Dievo malonės, gailestingumo,
ramybės!
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas antradienį minit Šv. Jurgio liturginę
šventę Vilniaus arkikatedroje priėmė arkivyskupo ordinaro ir metropolito įgaliojimus
ir, lydimas savo pirmtako arkivyskupo emerito kardinolo Audrio Juozo Bačkio, Apaštališkojo
nuncijaus Luigi Bonazzi, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko Sigito Tamkevičiaus,
arkivyskupijos kunigų ir tikinčiųjų, iškilmingai įžengė į savo katedrą. Katedros koplyčioje
pagarbinęs Švč. Sakramentą ir pasimeldęs prie Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero relikvijų,
arkivyskupas Gintaras Grušas Vilniaus arkikatedroje vadovavo iškilmingai Mišių aukai
ir pasakė homiliją.
Mišių pradžioje buvo perskaityta popiežiaus Pranciškaus
bulė, kuria Gintaras Grušas, buvęs Lietuvos kariuomenės ordinaras, skiriamas Vilniaus
arkivyskupu metropolitu ir įteiktas ganytojo pastoralas, Gerąjį Ganytoją Jėzų ir vyskupo
valdžią simbolizuojanti lazda. Vyskupijos kunigų, pašvęstojo gyvenimo ir pasauliečių
atstovai prisiekė arkivyskupui lojalumą, o naujasis arkivyskupas Gintaras Grušas pagal
savo vyskupiško herbo šūkį Mišių homilijoje linkėjo Dievo Tautai Vilniaus arkivyskupijoje
Dievo malonės, gailestingumo ir ramybės. Štai naujojo Vilniaus arkivyskupo metropolito
Gintaro Grušo Ingreso Mišių homilija:
Jūsų Eminencija, Jūsų Ekscelencija Šv.
Tėvo atstove, broliai vyskupystėje, seseriškų Bažnyčių – Stačiatikių ir Evangelikų
liuteronų – ganytojai, broliai kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariai, Jūsų
Ekscelencija Prezidente, Jūsų Ekscelencija kadenciją baigęs Prezidente, Lietuvos valdžios
[ir kitų valstybių atstovai], brangūs broliai ir seserys Kristuje!
Šiomis pamaldomis,
į kurias taip gausiai susirinkote, mes visi kartu pradedame naują Vilniaus Arkivyskupijos
kelionės tarpsnį. Šiandienos apmąstymui labai tinka keliaujančios Dievo Tautos įvaizdis,
kurį Vatikano II Susirinkimo Tėvai pasirinko kaip svarbiausią Bažnyčios apibūdinimą.
Pirmajame skaitinyje girdėjome apie šios kelionės galutinį tašką – Kristus, „Alfa
ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, skelbia: „Įvyko“ (Apr 21, 6), Dievo Tautos tikslas
pasiektas. Apreiškime mums jau atskleista laiminga pabaiga – pažadėtoji žemė. Į ją
keliauja labai skirtingi asmenys ir grupės, skirtingos gentys, atradę vienybę ir bendrystę
būdami tos vienos Dievo Tautos nariais.
Kaip žydų tautai bėgant iš Egipto nelaisvės,
taip ir mūsų Tėvynei atsitolinant nuo praėjusio amžiaus okupacinės vergijos, šis kelias
lydimas sunkumų ir vargų. Pats Kristus Evangelijoje mums sako: „Jei kas nori eiti
paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23).
Apie tai byloja ir mūsų Arkivyskupijos globėjo Šv. Jurgio pavyzdys – karys ir kankinys
pažinęs Tiesą nepabūgo jos liudyti iki mirties. Tikrieji taikdariai nėra pacifistai,
kurie leidžia visiems daryti, ką nori, bet kariai, kurie narsiai atremia puolimus
siekdami apginti ir išsaugoti Tiesą net mirties akivaizdoje.
Tokių Tiesos gynėjų,
kuriuos turiu garbę, o kartu didžiulį iššūkį dabar vadinti savo pirmtakais, Vilniuje
netrūko – tai palaimintasis Jurgis Matulaitis, Dievo Tarnas Mečislovas Reinys, Arkivyskupas
Julijonas Steponavičius. Į altoriaus garbę pakelti Tiesos nešėjai, Dievo valia gyvenę
ir liudiją savo tikėjimą šioje arkivyskupijoje – tai mums visiems itin brangus šv.
Kazimieras, šv. Rapolas Kalinauskas, šv. Faustina, pal. Mykolas Sopočka, kurių užtarimo
šaukiamės, kurių meilės Dievui ir artimui kupinas gyvenimas mus skatina nepailstant
skelbti Kristų.
Šiandien iš visos širdies dėkojame už Jo Eminencijos Kardinolo
tėvystę, ganytojišką tarnystę ir prašome, kad savo malda, išmintimi ir sielovados
dovanomis toliau lydėtų šios Arkivyskupijos bendruomenės kelionę. Iš Jūsų rankų gavęs
visus tris kunigystės šventimų laipsnius, nuolat jautęs rūpestingą globą, lydėjusią
mane visą dvasininko kelią, savo ir arkivyskupijos vardu tariu Viešpačiui už Jus ir
Jums – Ačiū!
Jo Eminencijos vedama ši arkivyskupija per pastaruosius dešimtmečius
išgyveno nepaprastą atsinaujinimą. Atstatyti ne tik pastatai, Bažnyčios struktūros,
dialogas su valdžia – atkurtas laisvas bendruomeninis ir maldos gyvenimas. Visam tam
didžiulį postūmį suteikė popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Lietuvoje. Šiais
metais švęsdami šios kelionės dvidešimtmetį turime vėl išgirsti Palaimintojo mums
tartus žodžius, kviečiančius mus į atsinaujinimą Kristuje.
Tautai ver˛iantis
į savarankišką būtį mes jau patyrėme, kad valstybės laisvė priklauso ne tik nuo nepriklausomybės
paskelbimo, bet ir nuo kiekvieno piliečio kaip laisvo asmens susivokimo bei apsisprendimo.
Idant turėtume dvasinę laisvę, būtina nuolat gyventi Prisikėlusio Kristaus malonėje
ir vienybėje su Juo žengti mūsų bendros kelionės tikslo link.
Klaidžiame kelyje
reikia švyturių, reikia perspektyvos, reikia pažvelgti į dangų. Šios Arkikatedros
šv. Kazimiero koplyčia yra nuostabus perspektyvos būtinumo pavyzdys. Dažnam vos įėjus
atrodo, kad bendras vaizdas dėl juodo ir raudono marmuro yra tamsus. Toks įspūdis
tveria tol, kol nepakeli akių aukštyn, kol nesuvoki, kad du trečdaliai koplyčios erdvės
yra šviesios spalvos. Balti lipdiniai už altoriaus kyla iki pat kupolo, į kurį pažvelgus
atsiveria visas koplyčios grožis. Kai žvalgomės pažeme, tai galvojame tik apie kasdienio
gyvenimo sunkumus, tarpusavio ginčus, susitelkiame į kautynes vieni su kitais žemiškajame
lygmenyje regėdami aibę priešų. Tačiau tikrieji mūsų priešai visai kiti – tikroji
kova vyksta dvasiniame lygmenyje su nuodėme ir demonais, kurie naudojasi mūsų silpnumais
ir ydoms, kad nesigręžtume į viršų, į dangų, iš kur ateina pagalba.
Tikėjimo
Metai kviečia pakelti akis – atpažinę savo kelionės tikslą ir Tą, kuris mus vienija,
pasirinkę gyventi laisvais žmonėmis Kristuje, galėsime drąsiai žengti į priekį. Įveikiant
sunkumus mus stiprina ištesėtas Viešpaties pažadas: „Trokštančiam aš duosiu dovanai
gerti iš gyvojo vandens šaltinio“ (Apr 21, 6), – girdėjome pirmajame skaitinyje. Liūdniausia,
kai žmogus taip serga, kad nebejaučia alkio ar troškulio – gyvybę išsaugančio signalo
apie būtiniausių dalykų stoką. Tada reikia pagalbos iš šalies – tų, kurie mus myli
ir mumis rūpinasi. Apie tai primena šv. Augustino pamokymas ganytojams:
Negana
to, avys yra užsispyrusios. Kai ieškoma paklydusių, jos ima tvirtinti, kad dėl savo
paklydimo ir pražūties mūsų nebepažįsta: „Kodėl prie mūsų pristojote? Kodėl mūsų ieškote?“.
Tarsi jų paklydimas ir žengimas į pražūtį nebūtų ta priežastis, dėl kurios jų tykome
ir ieškome. Ji tęsia: „Jei esu paklydusi, jei einu į pražūtį, kodėl manęs tykai? Kodėl
manęs ieškai?“. Kadangi esi paklydusi, noriu tave sugražinti; kadangi esi pražuvusi,
noriu surasti. „Bet aš noriu klaidžioti, aš noriu eiti į pražūtį.“
Tu nori
klaidžioti, tu nori eiti į pražūtį? Kaip gerai, kad aš to nenoriu. Taip, aš drįstu
pripažinti, kad esu nepageidaujamas. Bet girdžiu Apaštalą prabylant: Skelbk žodį,
veik laiku ir nelaiku. (Sermo 46, 14–15).
Dabartinė visuomenė dažnai užgniaužia
kiekvieno žmogaus viduje turimą Dievo alkio, Dievo troškulio pajautimą. Nuodėmingų
ar tiesiog lengvabūdiškų pasiūlymų antplūdis užmarina šį poreikį Dievui, be kurio
žmogaus likimas netenka galutinės prasmės. Todėl Popiežius mus ir kviečia į Naująją
Evangelizaciją – padėkime sau ir kitiems atrasti dvasinei gyvybei taip reikalingą
Dangaus malonių ryšį.
Šis ryšys atsispindi mano pasirinktame vyskupo šūkyje:
„Malonė, gailestingumas ir ramybė“. Malonė – visa ko pradžia. Krikšto dovana ir tolesnis
Šv. Dvasios veikimas mus įgalina, įpareigoja gyventi Kristaus laisvėje ir žengti per
gyvenimą bendrystėje su Juo. Gailestingumas, – kuris taip įspūdingai apreikštas Vilniuje,
– byloja mums, kad kiekvienas, patyręs Dievo meilę, nuodėmių atleidimą, naudotumės
sakramentine dovana, leidžiančia likti vienybėje su Juo, ir skleistume Dievo Gailestingumą:
atleisdami vieni kitiems, padėdami vieni kitiems, dalindamiesi tuo, ką Dievas mums
yra suteikęs. Ramybė – tai mūsų visų kelionės tikslas, nes siekiame ne tik šiame gyvenime
patirti vienybę ir harmoniją su Dievu, o per ją – su savimi bei artimaisiais, bet
ir likti Jo prieglobstyje amžinybėje.
Visu savo gyvenimu rengdamiesi ramybei
Amžinybėje einame kartu – tai mūsų bendra Dievo Tautos Vilniaus arkivyskupijoje kelionė.
Pirmiausiai patys turime būti sustiprinti iš Gyvojo vandens šaltinio – Dievo malonės,
tik tada galėsime padėti kitiems. Todėl atsinaujinimas turi prasidėti nuo mūsų pačių.
Pirmiausia – nuo vyskupų ir kunigų, kad su uoliu užsidegimu tarnautume Dievo Tautai.
Nuo pašvęsto gyvenimo seserų ir brolių, kad su visišku atsidavimu gyventumėte maldos,
aukos ir tarnystės dvasioje. Taip pat ir nuo pasauliečių, kad namų bendruomenėje kurdami
tikėjimo aplinką, gaivindami parapijas, jungdamiesi į įvairius judėjimus liudytumėte
ir skleistumėte Evangeliją. Tada galėsime iš tiesų padėti tiems, kurie nebejaučia
dvasinę gyvybę palaikančios pagalbos poreikio, kurie neprisileidžia artyn Jėzaus Kristaus,
bėga nuo gyvojo vandens versmės. Kunigo Stasio Ylos sudaryto maldyno, iš kurio
meldžiausi vaikystėje, žodžiais noriu kreiptis užtarimo į Vilnių Globojančią Gailestingumo
Motiną:
O Skaisčiausioji Mergele Marija, kuri iš Aušros Vartų ištisus amžius
švietei mūsų kraštui ir savo malonius spindulius bėrei! Išprašyk iš savo mieliausiojo
Sūnaus kalčių atleidimą, sužadink mūsų viltį, sukelk tarp lietuvių vienybės ir galingo
pasiryžimo dvasią nugalėti visoms kliūtims. O Marija, dangaus ir žemės karaliene,
sergėk, globok mūsų Tėvynę ir jos vaikus.
Kreipimasis lenkiškai:
Drodzy
bracia i siostry! Wychowałem się w USA w rodzinie emigrantów z Litwy, dlatego dobrze
rozumiem troskę o własną kulturę i język oraz lojalność i miłość do kraju zamieszkania.
Chrystus w tym pomaga i prowadzi nas do jedności – godzi identytet osoby i należenie
do wspólnoty. On jest celem naszej podróży i jako Pasterz nas prowadzi. Zapraszam
wiernych archidiecezji, jako członków jednego Ludu Bożego, do wędrowania w kierunku
pokoju Chrystusowego. Niech promienie Bożego Miłosierdzia, płynące z serca Jezusa
Miłosiernego, wskazują tę drogę.
/Brangūs broliai ir sesės! Augau lietuvių
emigrantų šeimoje JAV, todėl gerai suprantu savos kultūros bei kalbos išsaugojimo
rūpestį, ir įsipareigojimo bei meilės šaliai, kurioje gyveni, svarbą. Tik Kristus
padeda tame ir veda mus į vienybę – asmeninės tapatybės ir bendruomenės dermę. Jis
yra mūsų kelionės tikslas ir veda mus, kaip Ganytojas. Kviečiu arkivyskupijos tikinčiuosius,
kaip Dievo Tautos narius, keliauti Kristaus ramybės link. Dievo Gailestingumo spinduliai,
sklindantys iš Gailestingojo Jėzaus širdies, tenušviečia šį kelią./
Kreipimasis
angliškai:
I take the occasion to thank my brother bishops and friends who
have come from neighboring dioceses and from around the world to be present at my
inaugural Mass. May our history and fraternity be a guiding light for the future for
our respective churches and for the entire people of God.
Dievo malonė, gailestingumas
ir ramybė tebūna su Jumis visais (plg. 1 Tim 1, 2). Amen.
Vilniaus arkivyskupas
metropolitas Gintaras Grušas