2013-04-13 11:17:43

Trečiasis Velykų sekmadienis


Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių. (Jn 21,1-14)

AUŠROS METAS

Skaitant Evangeliją, neatrodo, kad po Jėzaus prisikėlimo visi mokiniai spinduliavo džiaugsmu. Tos dienos jiems veikiau buvo gana sunkios. Apaštalus vargino mintys, prisiminimai bei kartėlis dėl to, kaip jie elgėsi lemtingu Jėzui momentu. Galima būtų pasakyti, kad tomis dienomis jie vaikščiojo nuleidę galvas.

Ypač Petras…

Jis neabejojo Viešpaties prisikėlimu. Jis matė prisikėlusį Mokytoją, suprato viską, kas buvo įvykę, tačiau praeitis nepaleido jo širdies iš savo gniaužtų. Mokinys suprato Rašto žodžius, mastė, kaip išsipildė Jėzaus pasakyti žodžiai. Petras tiki, tačiau jo širdyje nėra giedros, nėra ramybės. Petras tiki, tačiau negali sau leisti džiūgauti.

Jo širdį tebedegina išdavystė. Jis supranta, kad išdavė savo Viešpatį, viešai pareiškė, kad Jo nepažįsta, išsigando tarnaitės žodžių, todėl dabar jaučiasi esąs tuščia vieta, niekam netinkantis, visko netekęs, atleidimo nevertas išdavikas.

Ką gi, gana… Nuotykis buvo nuostabus, be abejo, neužmirštamas, tačiau dabar atėjo metas padėti tašką, atversti naują gyvenimo puslapį, grįžti į įprastinį gyvenimą…

Tą dieną Petras tikrai jautėsi likęs gyvenimo paraštėje. Jis ištraukė tinklus, nupurtė nuo jų dulkes, nuo kranto į vandenį ištraukė valtį ir grįžo į kasdienybę… nusivylęs, be jokių šviesių vilčių.

Tenka pažinti nemažai panašiai nusiteikusių krikščionių: grįžusių iš maldingų kelionių, ypatingų rekolekcijų, kurias vedė garsūs pamokslininkai, susikaupimo savaitgalių vienuolyno tyloje…

Paskui atslenka kartus savo pačių silpnumo suvokimas, iš naujo užplūstančios abejonės ir rūpesčiai, sudaužytos svajonės, kurios netgi nebuvo pradėtos realizuoti. Pradedame abejoti, kad, galbūt, ne viską gerai supratome, kad gilios mintys skirtos visiškai ne mums ir, ko gero, verta viską pamiršti ir grįžti į drungną kasdienybės tikėjimą… Galbūt, o gal ir ne…

Petro žvejonė, kaip ir prieš trejus metus, buvo nesėkminga. Vargę visą naktį mokiniai nieko nesugavo. Tada taip pat tinklai buvo tušti, ir Jėzus, dailidės sūnus, liepė juos užmesti dar kartą. Petras buvo pavargęs, kaip šuo, tačiau nusprendė pasitikėti jaunuoju Mokytoju, ir jo lūkesčiai išpildė: tinklai buvo perpildyti žuvies! Stebuklas, nieko daugiau nepasakysi!

Praėjus trejiems metams, toks pats Viešpaties Žodis vėl pripildė tinklus, tačiau šį kartą taip pat sušildė ir pripildė širdis džiaugsmu: tai Jis, tai Viešpats!

Šis susitikimas buvo nuostabus. Apaštalai neišgirdo iš Viešpaties lūpų jokio priekaišto žodžio, jokio užsiminimo dėl to, kad taip nelemtai nusprendė grįžti prie senojo žvejų amato. Kaip tik tada mokinių širdis užplūdo džiaugsmas. Petras nieko nesuprato, tačiau nesugebėjo tam džiaugsmui atsispirti ir, nors krantas buvo netoli, šoko į ežerą, kad greičiau atsidurtų šalia Viešpaties.

Išlipę į krantą mokiniai pamatė, kad Jėzus parengė jiems pusryčius. Jis dar kartą ėmėsi tarnauti savo mokiniams, kad tokiu būdu pakeltų juos iš nusivylimo ir silpnumo, kad ištrauktų iš tos nevaisingai praleistos nakties tamsos.

Iš kiekvienos tamsos…

Tokios tamsos pakanka kiekvieno mūsų širdyje. Kai kas gali pergyventi dėl prieš daugelį metų padarytos klaidos, kažkas gali nešiotis širdyje nusivylimą, nes nesugebėjo pamatyti ir įvertinti to, kas jam linkėjo gera. Yra žmonių, kurie gyvena neviltyje, nes nežino, kokį kelią geriau pasirinkti, yra sulydusių ir nebematančių sprendimo kelio, yra ir tokių, kurie, mėgindami iškopti iš blogio, vis krinta atgal ir pasimetę dairosi, kas jiems galėtų padėti…

Viešpats laukia mūsų tam, kad galėtų priglausti ir dovanoti. Galime būti tikri, kad Jis niekuomet neišsakys nė vieno priekaišto, nepasmerks, bet priglaus prie savęs. Jo artumoje mūsų naktys taps nauja aušra. Reikia tik pasitikėti Prisikėlusiojo žodžiu, ir tada būsime gyvi su Juo, kuris gyvena amžinai.

(Mons. Adolfas Grušas)







All the contents on this site are copyrighted ©.