Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge
Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus
sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė:
„Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
Rytui
auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama.
O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet
jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė
ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus
mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas
Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai
atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė
tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant
jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo
į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt
tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite
šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie
aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems,
taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.
(Jn 21,1-14)
AUŠROS METAS
Skaitant Evangeliją, neatrodo,
kad po Jėzaus prisikėlimo visi mokiniai spinduliavo džiaugsmu. Tos dienos jiems veikiau
buvo gana sunkios. Apaštalus vargino mintys, prisiminimai bei kartėlis dėl to, kaip
jie elgėsi lemtingu Jėzui momentu. Galima būtų pasakyti, kad tomis dienomis jie vaikščiojo
nuleidę galvas.
Ypač Petras…
Jis neabejojo Viešpaties prisikėlimu. Jis
matė prisikėlusį Mokytoją, suprato viską, kas buvo įvykę, tačiau praeitis nepaleido
jo širdies iš savo gniaužtų. Mokinys suprato Rašto žodžius, mastė, kaip išsipildė
Jėzaus pasakyti žodžiai. Petras tiki, tačiau jo širdyje nėra giedros, nėra ramybės.
Petras tiki, tačiau negali sau leisti džiūgauti.
Jo širdį tebedegina išdavystė.
Jis supranta, kad išdavė savo Viešpatį, viešai pareiškė, kad Jo nepažįsta, išsigando
tarnaitės žodžių, todėl dabar jaučiasi esąs tuščia vieta, niekam netinkantis, visko
netekęs, atleidimo nevertas išdavikas.
Ką gi, gana… Nuotykis buvo nuostabus,
be abejo, neužmirštamas, tačiau dabar atėjo metas padėti tašką, atversti naują gyvenimo
puslapį, grįžti į įprastinį gyvenimą…
Tą dieną Petras tikrai jautėsi likęs
gyvenimo paraštėje. Jis ištraukė tinklus, nupurtė nuo jų dulkes, nuo kranto į vandenį
ištraukė valtį ir grįžo į kasdienybę… nusivylęs, be jokių šviesių vilčių.
Tenka
pažinti nemažai panašiai nusiteikusių krikščionių: grįžusių iš maldingų kelionių,
ypatingų rekolekcijų, kurias vedė garsūs pamokslininkai, susikaupimo savaitgalių vienuolyno
tyloje…
Paskui atslenka kartus savo pačių silpnumo suvokimas, iš naujo užplūstančios
abejonės ir rūpesčiai, sudaužytos svajonės, kurios netgi nebuvo pradėtos realizuoti.
Pradedame abejoti, kad, galbūt, ne viską gerai supratome, kad gilios mintys skirtos
visiškai ne mums ir, ko gero, verta viską pamiršti ir grįžti į drungną kasdienybės
tikėjimą… Galbūt, o gal ir ne…
Petro žvejonė, kaip ir prieš trejus metus, buvo
nesėkminga. Vargę visą naktį mokiniai nieko nesugavo. Tada taip pat tinklai buvo tušti,
ir Jėzus, dailidės sūnus, liepė juos užmesti dar kartą. Petras buvo pavargęs, kaip
šuo, tačiau nusprendė pasitikėti jaunuoju Mokytoju, ir jo lūkesčiai išpildė: tinklai
buvo perpildyti žuvies! Stebuklas, nieko daugiau nepasakysi!
Praėjus trejiems
metams, toks pats Viešpaties Žodis vėl pripildė tinklus, tačiau šį kartą taip pat
sušildė ir pripildė širdis džiaugsmu: tai Jis, tai Viešpats!
Šis susitikimas
buvo nuostabus. Apaštalai neišgirdo iš Viešpaties lūpų jokio priekaišto žodžio, jokio
užsiminimo dėl to, kad taip nelemtai nusprendė grįžti prie senojo žvejų amato. Kaip
tik tada mokinių širdis užplūdo džiaugsmas. Petras nieko nesuprato, tačiau nesugebėjo
tam džiaugsmui atsispirti ir, nors krantas buvo netoli, šoko į ežerą, kad greičiau
atsidurtų šalia Viešpaties.
Išlipę į krantą mokiniai pamatė, kad Jėzus parengė
jiems pusryčius. Jis dar kartą ėmėsi tarnauti savo mokiniams, kad tokiu būdu pakeltų
juos iš nusivylimo ir silpnumo, kad ištrauktų iš tos nevaisingai praleistos nakties
tamsos.
Iš kiekvienos tamsos…
Tokios tamsos pakanka kiekvieno mūsų širdyje.
Kai kas gali pergyventi dėl prieš daugelį metų padarytos klaidos, kažkas gali nešiotis
širdyje nusivylimą, nes nesugebėjo pamatyti ir įvertinti to, kas jam linkėjo gera.
Yra žmonių, kurie gyvena neviltyje, nes nežino, kokį kelią geriau pasirinkti, yra
sulydusių ir nebematančių sprendimo kelio, yra ir tokių, kurie, mėgindami iškopti
iš blogio, vis krinta atgal ir pasimetę dairosi, kas jiems galėtų padėti…
Viešpats
laukia mūsų tam, kad galėtų priglausti ir dovanoti. Galime būti tikri, kad Jis niekuomet
neišsakys nė vieno priekaišto, nepasmerks, bet priglaus prie savęs. Jo artumoje mūsų
naktys taps nauja aušra. Reikia tik pasitikėti Prisikėlusiojo žodžiu, ir tada būsime
gyvi su Juo, kuris gyvena amžinai.